Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

TAG | rezidentai

Pasaulinė finansų ir ekonomikos krizė metė didelį iššūkį visų valstybių finansų politikai, biudžeto formavimo principams. Esant tokioms sąlygoms, dauguma Europos valstybių taiko socialinio teisingumo principą ir aiškių valstybės prioritetų išskyrimą. Karpant biudžetą valstybės finansuojamoms sritims, nemažinama toms sritims, kurios yra gyvybiškai būtinos arba tos, kurios yra itin svarbios ilgalaikei šalies ateičiai. Taip pat yra stengiamasi kuo mažiau sumažinti socialiai pažeidžiamoms žmonių ir piliečių grupėms.

Jungtinėje Karalystėje į valdžią atėjus konservatorių ir liberaldemokratų koalicijai, vienas iš pirmųjų jos žingsnių buvo koalicijos pareiškimas, kad finansavimas sveikatos apsaugai ir švietimui nebus mažinamas.

Pašaliečiams gali kilti klausimas, kodėl sveikatos apsaugai ir kodėl švietimui? Niekas nesiginčija, kad švietimas yra ilgalaikė šalies investicija ir kad bet kokie rimti finansavimo mažinimai gali atsiliepti tolimesnei šalies perspektyvai ir taip kasdien vis labiau konkuruojančioje terpėje.

Savo ruožtu, tarptautiniai tyrimai ir studijos rodo, kad iš visų valstybinių investicijų, labiausiai atsiperkanti ir duodanti daugiausiai naudos valstybei, yra investicija į sveikatos apsaugą. Vienintelė sąlyga – lėšos turi būti panaudojamos tikslingai ir efektyviai.

Jaunieji gydytojai (rezidentai) yra unikali socialinė žmonių grupė. Jie ne tik atlieka gydytojų darbą, bet kartu ir tobulėja, mokosi. Lietuvoje susiklostė toks modelis, kad jaunieji gydytojai finansavimą gauna iš dviejų šaltinių. Vienas – atlyginimas iš ligoninių. Antras – Švietimo ministerijos mokoma stipendija, kurios dydis šiuo metu yra 1200 litų. Jaunųjų gydytojų socialinė grupė pagal Vakarų Europoje nustatytus standartus atitinka mažiausiai du išskirtinumo kriterijus.

Taigi jaunieji gydytojai yra unikali šalies investicija – tai yra žmonės, kurie gerai įvaldę gydytojišką meną, ateities Lietuvai kurs pačią didžiausią šalies investiciją. Būtent jie turės atstatyti mūsų šalies gyventojų darbingumą ir užtikrinti, kad jie galėtų likti darbingi iki vis ilgėjančio pensinio amžiaus.

2007 metais jaunieji gydytojai Lietuvoje buvo turbūt vienintelė grupė, kuri neturėjo nei socialinių, nei materialinių, nei ekonominių garantijų. Būdami gydytojais, jie net neturėjo teisės apžiūrėti ligonio be jo sutikimo, jie nebuvo įdarbinami ligoninėse. Į juos nebuvo kreipiama jokio dėmesio, o jų interesai ignoruojami. Situacija pasiekė apogėjų, kai 2007 metais Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose buvo nutarta, kad rezidentams nereikia paskutinės užuovėjos – mažo, drėgno persirengimo kambarėlio pusrūsyje. Tame mažame kambarėlyje jaunieji gydytojai ne tik persirenginėdavo, bet rinkdavosi kartu aptarti bendrus reikalus, pasišnekučiuoti. Rezidentams buvo pasiūlyta persirenginėti drabužinėje.

Dar daugiau – Seimo sveikatos reikalų komitete (SSRK) buvo kurpiamas įstatymas, pagal kurį rezidentams būtų  tekę susimokėti už rezidentūrą. Nors visame pasaulyje šie gydytojai yra pati svarbiausia universiteto ir regioninių  ligoninių darbo jėga ir jiems mokami geri atlyginimai.

Grasinimas atimti kambarėlį buvo paskutinis kantrybės lašas. Jauni gydytojai ėmėsi veikti. Visose masinės informacijos priemonėse pasirodė daugybė pranešimų apie varganą rezidentų padėtį, tačiau Seimo Sveikatos reikalų komiteto (pirmininkas A. Matulas) naujo gydytojų rengimo įstatymo buldozeris pirmyn judėjo nesustodamas. Buvo ruošiamas įstatymas, kurio esmė buvo labai paprasta: valstybė jums duos darbo, o jūs gausite lengvatines paskolas, kuriomis galėsite susimokėti už tai, kad gaunate darbo.

Rezidentai svarstė, tarėsi, galvojo. 2007 metų gegužės 5 dieną jie surengė apskritojo stalo diskusiją, kurioje dalyvavo apie dvidešimt rezidentų. Tarp kviestinių svečių buvo ir šių eilučių autorius. Pradėjome veikti drauge. Buvo akivaizdu, kad be geranoriškos žiniasklaidos atstovų pagalbos tolimesnės pastangos skęs ministerijos, SSRK ir akademinės visuomenės įmantriai paspęstuose biurokratiniuose spąstuose.

Važiuodamas į  pirmąjį susitikimą su rezidentais, sugalvojau, kad reikia tiesiog susitikti su interneto naujienų portalo „Lrytas“ vyriausiuoju redaktoriumi Rimvydu Valatka, trumpai išdėstyti problemas ir paprašyti, kad atspausdintų jau paruoštą straipsnį. Rimvydo iki tol niekada nebuvau matęs ir niekada nepažinojau. Pokalbis buvo trumpas ir konkretus. Po dviejų savaičių „Lietuvos ryte“ pasirodė publikacija  „Laikas imtis tikros medicinos reformos“.

Buvo akivaizdu, kad tokių veiksmų nepakaks. Atsiminiau, kad telefoninės teisės  įprotis Lietuvoje yra dar labai gajus. Pagalvojau: ,,Esu nepriklausomos Lietuvos pilietis, todėl nejaugi  neturiu teisės paskambinti SSRK pirmininkui p. A. Matului ir tiesiog su juo pasikalbėti?”

Tikėjausi produktyvios diskusijos, tačiau pokalbis buvo labai sunkus: išklausiau  monologą apie tai, kiek daug valstybė daro gydytojų labui, apie nuostabų rezidentūros projektą. Vėliau ši trumpa įžanga perėjo į esminę pokalbio fazę – patriotizmo pamoką. Mano pašnekovas, nepalikdamas pauzių įsiterpti, trumpai ir drūtai apibendrino diskusiją: reikia būti patriotu ir grižti į Lietuvą… Įdomus ir kiek netikėtas „diskusijos“ posūkis – tiesiai į moralines aukštumas. Atsakiau taip pat trumpai: „Jums tapti patriotu yra daug lengviau – tereikia nutraukti reformą, kurią pradėjote.“ Čia mūsų pokalbis ir baigėsi. Ragelyje nebeliko pašnekovo balso – tik įkyrus pypsėjimas.

Antano Matulo tonas bei įkarštis liudijo apie begalinį norą ir toliau vykdyti iš anksto suplanuotą planą ir teikti rezidentams „lengvatines“ paskolas. Ką daryti toliau? Tuomet kreipiausi į Jungtinėje karalystėje gyvenančių lietuvius gydytojus ir kartu paruošėme viešą laišką Prezidentui, Premjerui, Sveikatos apsaugos ministerijai ir Seimo pirmininkui. Tą laišką komentavo dauguma nacionalinių ir regioninių masinės informacijos priemonių. Jis buvo paskelbtas likus vos dviems dienoms iki lemiamo SSRK posėdžio. Šiomis bendromis kolektyvinėmis pastangomis pavyko užkirsti kelią įstatymui, kuris Lietuvos gydytojų rengimo sistemą būtų nubloškęs į pasaulyje dar neregėtas žemumas.

Lietuvos jaunųjų gydytojų asociacijos nariai, vadovaujami asociacijos prezidento Jono Korsako, veikė toliau, atkakliai diena iš dienos mynė įvairių institucijų slenksčius, rašė ilgus laiškus. 2008 metais Seime buvo patvirtintas naujas šiuolaikinis gydytojų rengimo įstatymas, sudarantis gerą pagrindą Lietuvoje kurti šiuolaikinę gydytojų rengimo sistemą. Tokią, apie kurią prof. Vilius Grabauskas yra sakęs: „Kurkime sistemą, kurioje norėtų dirbti jaunieji gydytojai.“

2009 metais, pasinaudojusi finansų krize, SAM pradėjo kurpti planus, kaip mažinti rezidentų atlyginimus. SAM pareigūnas Bartlingas pareiškė, kad rezidentų atlyginimas nemažės daugiau nei kitų gydytojų grupių. Jis teigė: ,,Rezidentų atlyginimas priklauso nuo valstybės biudžeto tikslinio finansavimo. Dėl Vyriausybės sprendimo mažinti bazinę algą nuo rugsėjo 1 dienos jų atlyginimas sumažėjo 4,7 proc. – tiek pat, kiek ir kitų valstybės tarnautojų. Negaliu pasakyti, kad rezidentų algos mažėja labiau nei gydytojų. Tačiau ministerija neplanuoja šiemet dar daugiau mažinti rezidentų algų, neketinama keisti jų atlyginimo koeficiento. Bet jei Finansų ministerija neskirs kitiems metams tiek lėšų, kiek prašome, teks mažinti rezidentų atlyginimo koeficientą. SAM derėsis, kad to nereikėtų daryti.“

Atrodo, kad SAM pareigūnai yra prasti derybininkai, nes rezidentams atlyginimas buvo mažintas du kartus: buvo mažinama ir bazinis atlyginimas, ir koeficientas. Rezidentų alga sumažėjo 25 procentais. Sveikatos apsaugos ministerija oficialiai informavo, kad, lyginant 2010 m. sausio vidutinį gydytojo atlyginimą su 2009 m. sausiu, jis sumažėjo 13,6 proc., arba 476 litais.

Statistikos departamento duomenimis, atlyginimas valstybės tarnyboje sumažėjo 7,9 proc., tuo tarpu visame ūkyje ir privačiame sektoriuje – 7,4 procentais, lyginant šių metų pirmąjį ketvirtį su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu. Viešojo valdymo ir gynybos sektoriuose per metus vidutinis darbo užmokestis mažėjo dar labiau – 18,1 proc., o atskirai skaičiuojant Ministro Pirmininko tarnybą ir ministerijas – mažėjimas siekė 21,2 proc.

Labai malonu, kad Lietuvos jaunieji gydytojai pateko tarp aukščiausias pareigas einančių politikų, teisėjų ir aukščiausių valstybės tarnautojų kategorijos. Vienintelė problema yra ta, kad šį kartą kalbama ne apie atlyginimų didinimą, bet apie mažinimą. Lietuvos jaunųjų gydytojų atlyginimas sumažėjo labiausiai – net 25 procentais.

Atrodo, kad tokia atlyginimų mažinimo politika galėtų tapti nauju socialinio teisingumo matu Lietuvoje. Tai būtų lietuviško teisingumo versija.

Kuo tavo ateities potencialas yra svarbesnis valstybei ir kuo tu gali ateityje įnešti didesnį indėlį į BVP, tuo daugiau reikia sumažinti atlyginimą šiandien.

***

P.S. Praėjusį trečiadienį Vyriausybė pritarė Sveikatos apsaugos ministerijos siūlymui iki 2011 metų pabaigos pratęsti gydytojų rezidentų algų sumažinimą.

PrintFriendly

· · · · ·

Visai neseniai Facebook’o grupė”Lietuvos gydytojai”, remdamiesi  fanų nuomone apie sveikatos apsaugos reformą, klausė: “Tad kur mes gyvename? Ar to ėjome į Europą? Ar mes esame iš tikro laisvi?”

Į tai Miglė Šumkauskaitė parašė komentarą. Norėtume juo pasidalinti su simaitis.lt skaitytojais. Dėkojame FB “Lietuvos gydytojams” ir Miglei Šumkauskaitei už galimybę skelbti šias mintis.

****

Laisvi…, nelaisvi?…

Kažkaip jau taip yra, bet mes nuo mažens renkamės draugus, renkamės mokyklą, klasę, renkamės abitūros egzaminus, aukštąją mokyklą bei gyvenimo specialybę… Deja, pasirinkusiųjų medicinos studijas – čia pasirinkimo laisvė dažniausiai ir pasibaigia…

Elementarus pvz., sakykim VU ekonomiką beigęs jaunuolis priima kelių firmų pasiūlymus dėl darbo ir tada ramiai sau svarsto: kokias karjeros galimybes jis vienoje ar kitoje kompanijoje turi, ar priimtina siūloma darbo tematika, ar tenkina siūlomos finansines gerovės…

Kaip elgiasi jaunasis medikas, laikydamas rankose Diplomą?

Jis, jau keletą metų svajojęs apie neurologo karjerą, su džiaugsmu ploja rankytėmis gavęs gerontologo vietą … kodėl? Vien todėl, kad jis Gavo bent kažkokią vietą! Šitais medikų Deficito laikais – jis Gavo vietą! Jis visa energija neria i gerontologiją ir po poros mėnesių netveria džiaugsmu suradęs porą savaitgalinių budėjimų kokioje nors provincijoje, net neskaičiuodamas, kiek jam kainuos benzinas į tuos budėjimus važinėtis… vėliau jis gaus dar kokį darbelį, kurį ir vėl priims su didėliu dėkingumu… dėkingumas ir džiaugsmas švytės veide ir su kiekvienu papildomu ‘šokoladuku‘ iš paciento rankų…

Apsidairyk, išsirink tau įdomias sritis, susirask gydymo centrus, kur dirbama tave tominančių tematikų kryptimis… nepabijok pasakyti NE kelerių metų rezidentūrai ant sofutės su kavos puodeliu rankose… Leisk sau rinktis. Per ilgas medicijos studijas, į tave sukišta daug pinigų – tavęs nori visi – tik parodyk susidomėjimą!
Pasverk, kokias karjeros galimybes, kokias finansines galimybes tau siūlo viena ar kita ligoninė, ar tave domina siūloma darbo sritis, o tada ženk tą eilinį pasirinkimo žingsnį, kurių iki įstodamas į mediciną – padarei ne vieną.

Kas antras medicinos pirmakursis cituoja Škėmos “Baltąją drobulę”, bet… gavęs į rankas diplomą, ima cituoti protingas sveikatos sistemą kritikuojančias mintis…

Gal laikas pasakyti kažkokį sakinį iš savęs paties?.. nes visi tie puikiųjų citatų autoriai nugyveno ar gyvena gyvenimą, kuris jiems patinka, kurį jie Patys pasirinko.

Pasakyk tai ironizuojamai sistemai – NE ir ji pasikeis, nes jai Reikia Tavęs!

PrintFriendly

· · ·

Nov/10

12

3R – o gal 5R?

Neseniai sveikatos apsaugos ministras pranešė ilgai lauktą žinią – prasidėjo sveikatos apsaugos sistemos reforma. Paskelbtos reformos metmenų užuomazgos.

Reformos esmė – penkios zonos. Kiekvienoje zonoje bus respublikinė, regioninė ir rajoninė ligoninės (RRR). Pradžia gera, pati koncepcijos užuomazga nebloga. Bet kas toliau? Štai spaudoje pasirodė informacija, kad šios reformos dėka bus sutaupyta 200 mln. litų. Ką tai reiškia – daug ar mažai?

Sunkmečiu didelis pavojus yra tai, kad reforma gali būti sutapatinta su taupymu. Taupymas pavadinamas reforma, sujungiamos kelios ligoninės, patenkinamos senos ambicijos, įgyvendinami ankstesni siekiai, pakeičiami ligoninių pavadinimai. Reforma tuo gali ir pasibaigti.

Kad taip neatsitiktų, Sveikatos sistemos reformų biuras turėtų viešai paskelbti reformos viziją, kurioje būtų išanalizuotos ankstesnių reformų, pokyčių klaidos, aprašytos ne tik pagrindinės nuostatos, kuriomis bus vadovaujamasi vykdant reformą, bet ir vertybės, kurių bus siekiama vykdant reformą ir kurios bus sukurtos pertvarkos dėka.

Kaip bus sprendžiamas specialistų trūkumo periferijoje klausimas? Reformos metmenų užuomazgos į šį klausimą atsakymo nepateikia. Vienas iš galimų variantų galėtų būti regioninio (R) kontrakto įvedimas bei rezidentūros (R) trukmės pailginimas. Tada reforma galėtų vadintis ne RRR, o RRRRR.

Neįkainojamas resursas šiame procese galėtų būti rezidentūros trukmės pailginimas pagal Europos Sąjungos rekomenduojamus standartus. Daugeliu atvejų rezidentūra ilgėtų dvejais metais ir tai įgalintų kompensuoti laisvas darbo valandas, atsiradusias dėl gydytojų darbo laiko sutrumpinimo. Rezidentūros trukmės pailginimas padėtų reformuoti universiteto ir būsimųjų respublikinių ligoninių personalą.

Tokiose ligoninėse Vakaruose paprastai didesniąją darbuotojų dalį sudaro jaunesnieji ir vyresnieji rezidentai. Jaunesnieji rezidentai daug mokosi ir atlieka “paprastesnius” darbus, tokius kaip ligos istorijų rašymas, receptų rašymas, tyrimų organizavimas. Vyresnysis rezidentas yra jaunesniojo rezidento tiesioginis viršininkas, taip pat jis yra specialisto, dirbančio universiteto (respublikinėje) ligoninėje, dešinioji ranka.

Vyresnysis rezidentas taip pat palaipsniui mokosi įvairių sudėtingesnių procedūrų, operacijų, gilina žinias ir tobulina klinikinius įgūdžius. Visavertiškai atlikti visų šių funkcijų rezidentai Lietuvoje negali dėl paprasčiausios priežasties – jų vietos jau užimtos specialistų, kurie atlieka šiuos darbus. Tačiau ką daryti, kad ir vilkas būtų sotus, ir ėriukas saugus?

Optimali išeitis – regioninio kontrakto įvedimas. Kodėl neįvedus regioninio kontrakto principo, pagal kurį specialisto darbo vieta yra ne konkreti ligoninė, bet regionas? Tada nemažos dalies universiteto (respublikinių) ligoninių specialistų darbo krūvius būtų galima sumažinti iki 20 darbo valandų per savaitę. Likusį laiką jie galėtų konsultuoti mažesniųjų miestelių pacientus. Taip būtų galima gerokai pasistūmėti į priekį sprendžiant specialistų klausimą periferijoje. Antra vertus, neturėtų likti tokių specialistų, kurie dirba tik poliklinikoje arba tik mažoje miestelio ligoninėje. Jie visi tam tikrą laiko dalį turėtų dirbti universiteto arba respublikinėje ligoninėje. Taip jie sugebėtų išlaikyti savo kvalifikaciją. O regionai gautų gerą ir šiuolaikinę pagalbą.

Taigi įvedus dar dvi R, laimėtų visi. Ir pats svarbiausias aspektas sunkmečio metu – ši reforma ne tik nieko nekainuotų, bet jos dėka būtų dar ir sutaupyta, nes rezidentams mokamas atlyginimas yra mažesnis nei specialistams. Tuos pinigus galima panaudoti kitose sveikatos apsaugos sistemos reformos srityse. Gal tuomet R atsirastų dar daugiau.

****

Straipsnis skelbtas   “Vakarų eksprese” 2009 m. rugsėjo 29 d.

****

Nuotraukos autorė Eglė Petkutė

PrintFriendly

· · · · ·

Neretai rimčiausi dalykai gyvenime nutinka gana spontaniškai. Man taip buvo su sprendimu emigruoti…

Neslėpsiu, per paskutinius metus  ne kartą susimąsčiau apie emigraciją. Dažniausiai taip nutikdavo po trijų parų „non-stop“ budėjimų , ar eilinio buvimo „bloga“ rezidente, kuri ir vėl prašosi ankščiau išbėgti į kitą darbą, arba, neduok Dieve, kelioms dienoms išvažiuoti į konferenciją.  Tikrai nebuvau vienintelė, kuri  balansuoja tarp privalomos ir naudingos veiklos derinimo, ar nemoka „teisingai“ pasirinkti prioritetų. Ne vienas rezidentas sukasi tame užburtame rate – po darbo savaitės lekia į savaitgalinius budėjimus, po jų vėl pirmadienis, vėl nepadaryta begalė daugiau ar mažiau būtinų darbų. Vienas vyresnis kolega iš priėmimo skyriaus, panašiu krūviu dirbantis jau ne metus, o dešimtmečius, kartą pasakė  graudžią mintį – „Klaikus budėjimas. Pacientai vis trukdė prisėst prie savo darbų.“ Tuo metu jis rašė kažkokį straipsnelį į nerecenzuojamą medicininį žurnalą skirtą vienam vaistui ir pyko, kad nespėja laiku. Pasirodo pacientai budėjimo metu gali trukdyti gydytojui…

Truputį daugiau laiko pamąstymui apie ateities perspektyvas ir emigracijos pliusus bei minusus atsirado mėnesiui išvykus praktikai į Vokietiją.  Ten išvažiuodama tikėjausi parsivežti naudingų žinių ir patirties, kurią pritaikyčiau Lietuvoje, tačiau grįždama jau žinojau, kad to kas ten, net ir daužydama galvą į visas sienas tėvynėje nerasiu.

Taigi, apie tai, kas ten kitaip.

1.    Jaunieji gydytojai Vokietijoje yra GYDYTOJAI.

Tai yra ne: studentai, praktikantai, pagalbiniai darbuotojai ar ypač ligoniams iš kaimo mistišku pavadinimu besivadinantys rezidentai. Vokietijoje į skyrių guldomas pacientas iš karto priskiriamas vienam ar kitam jaunajam gydytojui, kuris jį apžiūri, paskiria tyrimus ir gydymą. Nereikia eiti susikibus su vyresniuoju kolega prisistatyti. Nereikia tartis dėl kiekvieno punkto paskyrimuose. Daugiau atsakomybės, bet daug daugiau pasitikėjimo bei motyvacijos tobulėti. Konsultuotis visada galima, tačiau iniciatyva čia irgi vertinama. Vizitacijų, paprastai su skyriaus vedėju, metu pacientai yra aptariami. Net ir pirmų metų asistentas, kuris atėjęs gal net ne į savo specialybės ciklą, nestovi niekam už nugaros ir savo pacientus gydo pats.  Žinoma, kyla klausimas, kur tos ribos, ir ar tikrai teisinga palikti tiek daug atsakomybės dar besimokančiam gydytojui? Kad ir kaip bebūtų keista, čia veikia sąmoningumo principas. Niekas nedaro to, ko nemoka, ar to, dėl ko nėra užtikrintas. Vieni daugiau klausia ir tariasi, kiti „sulenda“ į knygas, tačiau visi žino, ką daro.

2.    Mitas – Lietuvoje medikai puikai paruošiami.

Ilgėliau pabuvojus Vokietijoje, šis įsitikinimas išgaravo. Mes nemokame daugybės dalykų, nuo elementariausio kateterio statymo, iki sudėtingesnių diagnostinių ar gydomųjų procedūrų. Pati susigėdau savo klausimo – „Ar jūs pleuros punkcijai nesikviečiate pulmonologo?“  „O kam?“ Ir iš tikro, kam? Tokių dalykų čia paprastai mokoma studijų metų praktikų ir internatūros metu. Be jokių rašytinių specialybės normų, tai sugeba atlikti praktiškai kiekvienas gydytojas. Kaip ir echoskopuoti. Ar pačiam įsivertinti ir aprašyti EKG. Mes net po tų nelemtų 10-12 metų studijų daug dalykų padaryti esam neįgalūs, dėl nemokėjimo ar negalėjimo pagal specialybines normas. Ir visas puikiai paruošto lietuviško gydytojo darbas lieka tik rašyti receptus ir traktatus ligos istorijose. Vokietijoje banalius paciento statusus ir skundus kompetentingos surašyti ir slaugytojos.

3.    Rezidentūros metu tik Lietuvoje reikia perbėgti visus skyrius.

Sistema, kai Lietuvoje bent jau terapinių specialybių ciklai sudėlioti po mėnesį patogi tikrai ne siekiant išmokyti. Per tokį trumpą laiką vargu ar įmanoma įsigilinti į pagrindines patologijas, ligonio ištyrimą, viso to specifiką. Kadangi kažką veikti vis tiek reikia, o niekam prasmingam (tarkim endokrinologijos cikle mokytis skydliaukės echoskopijos) neužtenka laiko, lieka daryti tai, kam daug išmonės nereikia – tvarkyti ligos istorijas. Ne kartą pačiai teko išgirsti, kad svarbiausia mano pareiga yra „atbūti valandas“ ir „sutvarkyti popierius“.  Vokietijoje nėra tikslo, būtinai pereiti visus vidaus ligų skyrius, visoms specialybėms privaloma yra kardiologija, daugelį kitų ciklų galima rinktis ir visų jų trukmė yra ne trumpesnė kaip 3 mėnesiai, paprastai pusė metų ar ilgiau.

4.    Tebūnie pinigai ne svarbiausias punktas, bet visgi…

Paprastas palyginimas, Lietuvoje mano pajamos rezidentūroje (įskaitant darbo užmokestį ir stipendiją), kartu su pajamomis gaunamomis iš dviejų kitų ligoninių, kur po pusę etato dirbau budėjimais ir dar visokiais papildomais darbeliais  yra  daugiau nei 2,5 karto mažesnes nei asistento  Vokietijoje, kuris ligoninėse tikrai nepraleidžia 70 proc. gyvenimo.  Kad Lietuvoje sunkiai įmanoma kitaip, paliudys ne vienas rezidentas. Juolab, kad pati sistema nestabdo darbo dviem ir daugiau etato. Tiesiog, visos galimybės užsidirbti… Kaip vienoj savo nuostabių dainų dainavo Johnas Lennonas – „Life is what happens to you while you’re busy making other plans”…

Tiesa, kalbant apie gydytojų pajamas, sunku nepaminėti kyšių.  Dėl to, kad Vokietijoje pacientas tau nesumąstys atnešt voko su pinigais, tiesiog ramiau dirbti.

5.    Galimybė daryti mokslinius darbus ne tik išrinktiesiems ir nusipelniusiems.

Man kaip trokštančiai šalia klinikinio darbo, kažką nuveikti ir mokslo srityje Lietuva nebuvo didelių galimybių šalis. Pamenu, dar pirmais rezidentūros metais ėjau į VU rezidentūros skyrių su „degančiu“ klausimu – „kaip galėčiau įstoti į doktorantūra ir pradėti mokslinę veiklą?“ Taip ir svajojau, kaip laisvus vakarus leisiu laboratorijose darydama mažesnius ar didesnius atradimus. Atsakymą, mamos tonu, atsimenu lyg šiolei – „Vaikeli, pirma reikia rezidentūra baigti. Viskas palaipsniui…“  Vokietijoje tokie degantys mokslininkai dažniausiai vakarus laboratorijose leidžia studijų metais. Tada ir laiko daugiau ir studijas baigia ne tik turėdami med.dr. laipsnį, bet ir praktiškai susipažinę su mokslu.  Ir tas mokslas čia labiau mokslinis, niekas nesigina disertacijų iš retrospektyviai surūšiuotų ligos istorijų…Ką jau bekalbėti apie visiems gerai žinomas Lietuvos realijas, kai publikacijas „rašo“ 10 ir daugiau autorių.

Tai pagrindinės ir, žinoma, labai subjektyvios emigracijos priežastys. Tiesiog vieną dieną susikroviau lagaminus,  štai ir visa mano medicinos reforma.

Ir visos Lietuvos labui visgi norėtųsi tikėti tuo populiariu šiuo metu teiginiu, kad „geriausi specialistai neemigruoja“.  Kaip ir tuo, kad Lietuva pagaliau pradės rūpintis, kaip tiems likusiems geriausiems specialistams suteikti visas sąlygas dirbti ir tobulėti.

******

Skyrelio “Rezidentai” publikacija. Ankstesnius šio skyrelio straipsnius galima suieškoti viršutiniame meniu.

PrintFriendly

· ·

_Z9I1909

Žemiau – penki  klausimai  Lietuvos jaunųjų gydytojų sąjungos prezidentui Dr. Jonui Korsakui.

Viename iš straipsnių  rašiau: “… iš  Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose dirbančių rezidentų administracija norėjo atimti vienintelę vietą, kurioje šie galėjo pasikalbėti apie savo reikalus – mažą drėgną persirengimo kambarėlį pusrūsyje … Tuo metu rezidentūra buvo reformuota taip, kad jauni gydytojai neturėjo socialinių garantijų, jiems nebuvo mokami atlyginimai, tik nedidelės stipendijos …. Grasinimas atimti kambarėlį jiems buvo paskutinis kantrybės lašas … Jauni gydytojai ėmėsi veikti.”

Jonas buvo vienas iš jų. Drauge su kitais jaunausiais gydytojais jis diena iš dienos mynė valdžios institucijų slenksčius, kantriai rašė ilgus laiškus ir tikėjo, kad vėliau ar anksčiau rezultatas bus pasiektas. 2008 metų pavasarį buvo patvirtintas naujas gydytojų rengimo įstatymas.

Šimaitis.lt šiandien pradeda naują skiltį “Rezidentai” (žiūr. meniu viršuje), kurioje bus skelbiama medžiaga apie rezidentūrą, intervju su rezidentais bei pačių rezidentų parašyta medžiaga.

******

- Kas yra rezidentas?

Galima atsakyti formaliai, teisės aktuose šiandien įrašytomis frazėmis – rezidentas yra trečios pakopos studentas, dirbantis sveikatos priežiūros įstaigoje. Vis dėlto šiame apibrėžime nėra svarbiausio fakto – rezidentas yra gydytojas. Jis apžiūri pacientus, skiria tyrimus, nustato diagnozę ir parenka gydymą – tai yra gydytojo darbas. Kas turėtų išskirti gydytoją rezidentą – tai visapusiškas tobulėjimas profesinėje, mokslinėje, asmeninėje srityse.

- Kas yra geras rezidentas?

Geras rezidentas yra rezidentas, kuris palaipsniui tampa geru gydytoju. Geras rezidentas turi pakankamai teorinių žinių ir sąlygas įgyti praktinės patirties. Mano nuomone, geram rezidentui šalia klinikinio svarbu dirbti mokslinį darbą bei tobulinti bendruosius gebėjimus. Geras rezidentas visos rezidentūros metu įgyja pakankamai žinių ir įgūdžių, kad ją baigęs galėtų savarankiškai priimti sprendimus kasdieniame darbe. Geras rezidentas yra aktyvus, inovatyvus, ieško naujų galimybių ir nuolat domisi savo (ir kitų) sričių pasiekimais, sugeba integruoti ir įdiegti moksliniuose tyrimuose įrodytus metodus kasdienėje praktikoje. Gerą rezidentą turėtų išskirti bendrieji gebėjimai – užsienio kalbų mokėjimas, darbas su informacinėmis technologijomis, psichologijos, bendravimo įgūdžiai, vadybos ir ekonomikos sričių žinios.

- Ko reikia rezidentui?

Gydytojui rezidentui reikia teorinių žinių ir praktinės patirties. Žinias jis gali gauti iš naujausių mokslinių straipsnių ir literatūros, interneto, kurie turi būti pasiekiami. Praktinę patirtį gydytojui rezidentui privalo užtikrinti pakankamas pacientų srautas – klinikinių atvejų skaičius, ir pakankama rezidentūros trukmė. Tačiau šių dviejų faktorių neužtenka, reikia juos susieti, integruoti, pritaikyti žinias gydant konkrečius pacientus. Čia svarbią vietą užima ir geras rezidento vadovas, kuris galėtų patarti priimant sudėtingus medicininius sprendimus, pasidalinti savo patirtimi ir idėjomis kartu vykdant mokslinius tyrimus. Geram rezidentui reikia suteikti galimybę tobulinti jau minėtus bendruosius gebėjimus. Negalima pamiršti ir socialinių poreikių – adekvataus apmokėjimo už darbą, kad rezidentas galėtų pakankamai laiko skirti savo pagrindiniam tikslui – rezidentūrai, normalių darbo sąlygų, galimybės pasirinkti darbo ir mokymosi vietą pagal savo poreikius, gebėjimus ir ateities planus.

- Kas yra geras rezidentų vadovas?

Geras rezidento vadovas yra geriausias savo srities specialistas. Jis padeda gydytojui rezidentui susieti turimas teorines žinias ir praktinę patirtį. Rezidento vadovas kartu ir geras mokytojas, jis  privalo turėti edukologijos pagrindus, sugebėti efektyviai perduoti turimas žinias ir patirtį gydytojui rezidentui. Manau, rezidento vadovas būtinai privalo dirbti tiek mokslinį, tiek klinikinį darbą, tik tuomet jis bus kompetetingas vadovauti. Ir pats vadovavimas šiandien neturėtų būti suvokiamas kaip tiesioginis nurodymų davimas irpaliepimų vykdymas. Tai darbas ir mokymasis, kartu siekiant bendro tikslo ir dalinantis patirtimi. Ne vienas profesionalus gydytojas šiandien gali pasimokyti iš besigilinančių į savo ir kitas sritis gydytojų rezidentų bendrųjų gebėjimų, pvz. darbo su informacinėmis technologijomis, duomenų bazėmis, internetu. Tik partneryste pagrįstas tobulėjimas bus efektyvus, maksimaliai naudingas ir malonus abiem pusėms.

- Jei Jums duotų uždavinį patobulinti rezidentūrą, nuo ko pradėtumėte?

Rezidentūros tobulinimas kaip pats savaime beveik neįmanomas nekeičiant visos sveikatos apsaugos sistemos. Manau reikia koncentruotis į pačias svarbiausias šiandienos problemas. Didžioji dalis gydytojų rezidentų šiandien dirba didžiosiose gydymo įstaigose, kur pernelyg daug gydytojų specialistų, tuo tarpu regionų gydymo įstaigose trūksta tiek specialistų, tiek rezidentų. Reikia keisti sistemą keliant universitetinių ligoninių lygį, siekti, kad jose dirbtų tik pripažinti savo srities specialistai, kurie vadovauja ne žodžiais ir postais, o darbais, uždirbtu autoritetu, tolerancija ir pagarba. Kita svarbi ir su tuo susijusi problema, kurią spręsčiau paraleliai – rezidentų vadovų atranka ir vertinimas.

Aš sukurčiau vieningą gydytojų rezidentų podiplominių studijų ir tobulėjimo sistemą visoje Lietuvoje, kad neliktų dabar egzistuojančios dviejų universitetų „konkurencijos“. Manau, šį darbą galima perduoti gydytojų specialistų asociacijoms, atskiram padaliniui prie SAM,  naujai įkurtam komitetui ar specializuotai kolegialiai komisijai, kurią sudarytų kelių universitetų, gydytojų specialistų, gydytojų rezidentų atstovai.

Maksimaliai palengvinčiau sąlygas gydytojams rezidentams dirbti visose Lietuvos gydymo įstaigose, juk jie ruošiami ne tik darbui universitetinių ligoninių specializuotuose skyriuose, bet ir mažesnių miestų ar rajonų ligoninėse, poliklinikose, ambulatorijose, kur medikų stygius ženkliai didesnis. Tačiau tam reiktų užtikrinti gydytojų parengimo kokybę įdiegiant tai prižiūrinčias institucijas.

Svarbiausia šiandien – kalbėtis ir įsiklausyti vieniems į kitus, neieškant slidžių kompromisų, o atsisakant išankstinių nuostatų. Dabartinę sistemą vertinti ne iš savo siaurų pozicijų, o ją keisti remiantis Europos sąjungos rekomendacijomis, išsivysčiusių šalių geriausia patirtimi ir aukščiausiomis vertybinėmis nuostatomis.

PrintFriendly

· ·

Sep/10

1

Rugsėjo 1-oji. Rezidentai sunerimo dėl ateities

Audrius ŠimaitisAudrius Šimaitis, „Lietuvos žinios“
2009 rugsėjo mėn. 8 d. 07:51
“Rezidentai sunerimo dėl ateities”
*****

Kuo svarbi ir reikšminga 2002-ųjų vasario 6 diena? Dauguma paprastų žmonių neatsakytų. Politikams šis klausimas taip pat būtų netikėtas, o ir eiliniai gydytojai gūžčiotų pečiais. Tačiau jaunieji gydytojai – rezidentai – puikiai prisimena: tądien iš Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dekano pareigų buvo atleistas docentas Dainius Pūras. Ta istorija puikiai atskleidžia net ir dabartinės sveikatos apsaugos sistemos padėtį.

Dekaną gynė studentai

Tuo metu rašiau disertaciją ir man reikėjo dekano parašo. Apie D.Pūrą žinojau tik iš spaudos. Jo parašas turėjo būti tik minutės formalumas, tačiau užtrukau valandą. Sunkiai rinkdamas žodžius ir vis atsidusdamas tarsi nusidėjėlis jis išpažino savo “nuodėmes”.

“Mano didžiausias nusikaltimas yra tai, kad noriu reformuoti fakultetą ir rezidentūrą. Negali taip būti, kad vienas profesorius ir sekretorė yra vieninteliai katedros darbuotojai, dėstantys itin specializuotos chirurgijos kursą ketvirto ir penkto kursų studentams, kuriems reikalingesnė bendroji chirurgija. Vienoje iš siaurai chirurgijos sričiai atstovaujančių katedrų yra keliasdešimt mokslinių bendradarbių etatų, tačiau rimta mokslinė veikla ten nevyksta. Tuo metu kiti klinikiniai fakulteto padaliniai neturi nė vieno mokslo darbuotojo. Todėl siūlau ištaisyti ydingas disproporcijas, plėtoti įvairias sveikatos mokslų kryptis, o ypač tas, kurių aktualumą diktuoja laikas”, – pasakojo D.Pūras ir dar kartą sunkiai atsidusęs padėjo reikalingą parašą.

2002-ųjų vasario 6 dieną įvyko fakulteto dekanato posėdis, kuriame svarstytas D.Pūro likimas. Dekaną labai atkakliai – net piketuodami – gynė studentai, išaugę ir įgiję išsilavinimą jau nepriklausomoje Lietuvoje. Jiems buvo nesuprantamos tos intrigos, keisti žaidimai, jų logika ir vingrybės. Deja, tą dieną studentai pralaimėjo. D.Pūras turėjo palikti dekano pareigas, ir medicinos fronte įsivyravo tyla.

Pamoką išmoko

Tačiau audra vėl kilo po šešerių metų, kai iš Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose dirbančių rezidentų administracija norėjo atimti vienintelę vietą, kurioje šie galėjo pasikalbėti apie savo reikalus – mažą drėgną persirengimo kambarėlį pusrūsyje. Rezidentams buvo pasiūlyta persirenginėti drabužinėje. Tuo metu rezidentūra buvo reformuota taip, kad jauni gydytojai neturėjo socialinių garantijų, jiems nebuvo mokami atlyginimai, tik nedidelės stipendijos. Dar daugiau – Seime buvo kurpiamas įstatymas, pagal kurį rezidentams būtų tekę užsimokėti už rezidentūrą. Nors visame pasaulyje šie gydytojai yra pati svarbiausia universiteto ir regioninių ligoninių darbo jėga ir jiems mokami geri atlyginimai.

Tačiau rezidentai gerai išmoko D.Pūro pamoką – tylėti negalima. Grasinimas atimti kambarėlį jiems buvo paskutinis kantrybės lašas. Jauni gydytojai ėmėsi veikti. Ir štai šiandien Lietuva turi naują rezidentūros įstatymą, rezidentai gauna atlyginimus, kurie gal ir nėra dideli, tačiau būtent dėl atlyginimų ir patenkinamų socialinių sąlygų daugumai nekyla noras emigruoti. Rezidentai susibūrė į Jaunųjų gydytojų asociaciją. Ji, nors ir nedidelė, veikia efektyviai, turi ambicingų siekių ir planuoja toliau gerinti rezidentūros padėtį Lietuvoje, kad jauni žmonės nenorėtų emigruoti iš savo šalies.

Mažinti visiems vienodai

Tačiau dabar didelį nerimą kelia Sveikatos apsaugos ministerijoje (SAM) puoselėjami planai pasinaudojant krize rezidentams sumažinti atlyginimus labiau nei kitiems medicinos darbuotojams. Seimo Finansų ir biudžeto komitetas rekomendavo atidėti odontologijos rezidentų įdarbinimą ir atlyginimų mokėjimą net iki 2011 metų. Kas bus vėliau, jei jau dabar pasirodė pranešimų apie tai, kad SAM vėl išduoda daugiau pažymų, reikalingų medikams išvykti į Europos Sąjungą?

Jaunieji gydytojai neprieštarauja, kad būtų sumažinti atlyginimai. Jie tenori, kad nebūtų nusižengta visuotinio solidarumo principui: jei mažinama, tai visiems vienodai. Ar mes, eiliniai Lietuvos piliečiai, būdami sąmoninga demokratinės visuomenės dalis, neturime pilietinės pareigos apginti tuos, kurie mus gydys ateityje. O gal kaip visada patylėsime?

*****

Dr. Jono Korsako, Lietuvos jaunųjų gydytojų asociacijos prezidento, ir Jonas BARTLINGAS, SAM Sveikatos priežiūros išteklių skyriaus vedėjo komentarus skaityti  “Delfyje”

PrintFriendly

· ·

Jun/10

7

Ar pavyko atsisakyti I.Mičiurino metodo?

2007 metų straipsnis

“Laikas imtis tikros medicinos reformos” dienraštyje “Lietuvos rytas”

Reikia tik dviejų žingsnių

Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje jau ne pirmą kartą imamasi karštligiškų veiksmų bandant vykdyti sveikatos apsaugos reformą.

Bet tereikėtų žengti kelis ryžtingus žingsnius, kurie iš esmės pakeistų visą mūsų mediciną.

Siekiant įvykdyti reformą pirmiausia reikėtų sukurti pasaulinius standartus atitinkančias universiteto ligonines, rengiančias gerus specialistus.

Seimas turėtų parengti universiteto ligoninių ir rezidentūros įstatymą.

Atlikus tikrą universiteto ligoninių struktūrinę reformą ir šiek tiek pailginus rezidentūros trukmę, Lietuvoje labai greitai būtų išspręsta specialistų trūkumo rajonuose problema.

Antras žingsnis – radikalus gydytojų atlyginimų ir darbo sąlygų keitimas.

Be rezidentų – kaip be rankų

Universiteto ligoninė yra institucija, kurioje vykdoma šiuolaikinė gydytojų rengimo programa, taip pat įvairios mokslinės programos ir teikiamos aukšto lygio medicinos paslaugos.

Universiteto ligoninių pagrindą sudaro jaunesnieji ir vyresnieji gydytojai rezidentai, kuriems vadovauja patyrę specialistai.

Pagal nusistovėjusią pasaulinę praktiką ligoninėse gydytojai rezidentai pirmieji apžiūri pacientus, surašo ligos istorijas, vyresnieji rezidentai atlieka sudėtingesnes operacijas.

Naktimis ligoninėse budi jaunesnieji ir vyresnieji rezidentai. O specialistai budi namuose ir į ligoninę kviečiami tik esant reikalui.

Bet kurioje Vakarų valstybėje nutraukus rezidentų darbą iškart būtų visiškai paralyžiuotas ligoninės darbas.

Tenka gauti ligonio sutikimą

Lietuvoje nutraukus rezidentų darbą visiškai niekas nepasikeistų, vadinasi, rezidentūros struktūra veikia taip, lyg būtų visiškai nereikalinga.

Šiandien Lietuvoje gydytojo rezidento statusas prilygsta studento statusui, taigi jis lyg ir toliau „studijuoja“ universitete.

Tam, kad gydytojas rezidentas galėtų apžiūrėti pacientą, jis turi gauti pastarojo sutikimą, vadinasi, jauno gydytojo tobulėjimas priklauso net nuo pacientų geranoriškumo, tad ką jau kalbėti apie tolesnį įgūdžių įgijimą ir tobulinimą.

Teoriškai netgi įmanoma, kad per ketverius rezidentūros metus rezidentas gali negauti nė vieno sutikimo apžiūrėti ligonį.

Pritaikė I.Mičiurino metodą

Iš tikrųjų rezidentūra yra laipsniškas praktinių įgūdžių įgijimas.

Teorinių žinių įgyjama 6 metus studijuojant universitete, o baigęs rezidentūros studijas medikas turi būti visiškai įvaldęs pasirinktos specialybės praktinius įgūdžius, taip pat jis turi mokėti savarankiškai atlikti visas diagnostines ir daugelį gydomųjų procedūrų bei operacijų.

Lietuvoje, deja, taip nėra.

Rezidentūros koncepcija susideda iš dviejų dalių. Tai tarsi harmoninga dvinarė sistema, susidedanti iš pačios rezidentūros ir universiteto ligoninės.

Kyla klausimas, ar galima pakeisti rezidentūrą, nekeičiant darbo struktūros pačioje universiteto ligoninėje?

Į šį klausimą jau atsakė laikas. 1991 metais rezidentūros sistemos kūrėjai Lietuvos medicinai pritaikė I.Mičiurino metodą – vakarietiškoji rezidentūros idėja buvo įskiepyta į sovietinės medicinos modelį.

Eksperimentas tęsėsi 16 metų. Šiandien šiai sistemai rašome patologoanatominę diagnozę: „Mirties priežastis – audinių atmetimo reakcija“.

Valstybė sumokėjo milijonus litų rezidentų vadovams, kurių daugelis iš esmės nieko neveikė.

Būtina imti dirbti komandomis

Kartais tenka išgirsti nuomonių, kad rezidentai nenori dirbti, tingi ir pan.

Tai jau panašu į cinizmą, būdingą Balio Sruogos romano „Dievų miškas“ prižiūrėtojui, besistebinčiam savo „pavaldinių“ iniciatyvos stoka ir nenoru dirbti.

Sarkastiškai skamba ir išsakytos mintys, esą rezidentai turėtų imti „paskolas“ ir tokiu būdu susimokėti už tokias „studijas“.

Seimas turėtų parengti universiteto ligoninių ir rezidentūros įstatymą, kuriuo būtų padėti pagrindai sistemai, įteisinančiai visavertį gydytojų rezidentų statusą, t.y. jie turėtų tapti neatsiejama ligoninės darbo grandimi.

Tai įmanoma padaryti tik lygiagrečiai pertvarkant universiteto ligoninių gydytojų darbo tvarką.

Būtina pradėti dirbti komandomis, kurias turėtų sudaryti patyręs gydytojas specialistas, atitinkantis šiandienius profesionalumo kriterijus, specialybės rezidentas ir keli jaunesnieji gydytojai rezidentai.

Valstybė pinigus turėtų mokėti ne formaliai mokymams vadovaujantiems rezidentų vadovams, kurie dabar dažniau laiką leidžia savo kabinetuose, o komandos vadovui, kuris iš tikrųjų dirbtų su pacientais ir gydytojais rezidentais.

Kviečia apsilankyti privačiai?

Specialistų darbo tvarka nuo sovietmečio nepasikeitė, o tų laikų „diedovščinos“ principai ir hierarchinė sankloda giliai įsismelkė į kasdienį gydytojų gyvenimą: yra vadinamųjų specialistų, kurie dirba tik vadovaujamą darbą, yra tikrų specialistų, tiesiogiai ir atsakingai atliekančių savo darbą (tai tikra dovana pacientams ir ligoninei), taip pat yra tik stacionarinio gydymo įstaigose ir tik poliklinikoje dirbančių specialistų.

Vakarų šalyse nerastumėte gydytojų, dirbančių vien tik poliklinikose ar tik stacionarinio gydymo įstaigose. Ten taip pat nėra tokių profesorių ar skyriaus vedėjų, kurie dalies darbo laiko neskirtų darbui poliklinikoje arba nebudėtų naktimis.

Lietuvoje universiteto ligoninių poliklinikose, atvirkščiai, konsultuoja tik retas profesorius ar skyriaus vedėjas.

Gal toks darbas laikomas neprestižiniu, o gal tai paprasčiausiai sovietinis palikimas ar tiesiog nebylus kvietimas pacientui apsilankyti privačiai?

Vakarų gydytojai dirba visur

Vakaruose yra tik vienos kategorijos specialistai, kurių darbo savaitė padalyta į kelias dalis: gydytojai dirba palatose, tyrimų kabinetuose, operacinėse ir poliklinikose.

Tik dirbdamas visuose baruose specialistas gali neprarasti kvalifikacijos, išmokti atskirti sudėtingą patologiją nuo paprastos, atlikti sudėtingus tyrimus ir procedūras.

Gydytoją specialistą visur lydi komanda.

Net poliklinikoje greta specialisto gretimame kabinete konsultuoja specialybės rezidentas ir jaunesnysis gydytojas rezidentas.

Tokia tvarka universiteto ligoninėse leidžia užtikrinti itin palankią ir efektyvią mokymo bei patirties perdavimo atmosferą.

Specialistas rengiamas šaliai

Universiteto ligoninėms šiandien reikia nuodugniai persvarstyti pagrindines funkcijas bei prioritetus ir suprasti, kad specialistai rengiami visai Lietuvai, o ne savo ligoninei.

Šiuo metu gaji praktika, kai labiau pasižymėjusį gydytoją rezidentą visomis išgalėmis stengiamasi palikti dirbti universiteto ligoninėje.

Kartais pasitaiko tokių kuriozinių atvejų, kai rezidentūrą baigęs gabus gydytojas rezidentas įdarbinamas tik naktiniam darbui.

Taigi nėra ko stebėtis, kad atsivėrus Europos Sąjungos sienoms ne vienam tokiam specialistui greitai praėjo noras dirbti tėvynėje.

Įtvirtino profesūros diktatą

Šiandien būtų sunku kalbėti apie tikrą mokslinę veiklą universiteto ligoninėse.

Atsivertus ligoninių interneto tinklalapius nesunku įsitikinti, kad ligoninėse vykdoma daugybė mokslinių projektų ir programų, tačiau didesnė šių mokslinių tyrimų dalis tėra paprasčiausi klinikiniai tyrimai ir yra svarbūs tik užsakovams, t.y. užsienio farmacijos korporacijoms.

Universiteto ligoninė šiuo atveju yra tik projekto vykdytoja ir jokio svaraus mokslinio indėlio plėtodama panašius projektus neįneša.

Įdomu tai, kad iki Lietuvai įstojant į ES mūsų šalies profesūra sugebėjo įtikinti Sveikatos apsaugos ministeriją (SAM), jog visa tai yra mokslinė veikla.

Todėl Lietuvos mokslo įstatyme ir buvo įrašyta nuostata, kad šiuos labai gerai apmokamus tyrimus gali atlikti tik „mokslininkai“ – gydytojai, kurie turi mokslinį laipsnį.

Tokiu būdu buvo įtvirtinta finansinė profesūros diktatūra.

2004-ųjų gegužės 1 dieną lietuviškos išmonės ilgai puoselėta imperija žlugo, paaiškėjus, kad tai prieštarauja ES įstatymams.

Kiek skaičių formulėje?

Šiandien statistinio gydytojo pajamas sudaro keliomis dalimis gaunamas atlygis: vieną dalį sudaro valstybinis uždarbis, kitą – pacientų mokamas papildomas atlygis, trečią – pinigai, gaunami už atliktus klinikinius tyrimus.

Jeigu tau pasisekė ir dirbi universiteto ligoninėje, galutinį uždarbį gali skaičiuoti pagal formulę 1+2+3.

Jei dirbi rajoninėje ligoninėje, tuomet, priklausomai nuo ligoninės, uždarbis gali būti skaičiuojamas 1+2+3 arba 1+2.

Tačiau jei esi „neprestižinės“ specialybės atstovas (reanimatologas, anesteziologas, toksikologas ar pan.) arba dirbi „neprestižinį“ darbą poliklinikoje, formulėje tebus vienas skaičius – 1.

Jeigu Vyriausybė ir SAM elgtųsi garbingai, formulėje neturėtų likti antrosios gydytojo uždarbio dalies.

SAM kartu su gydytojų profsąjunga galėtų sukurti tipinį gydytojo kontrakto pavyzdį.

Valstybė turėtų garantuoti normalų atlyginimą, siekiantį 7000 litų, apibrėžti gydytojo darbo laiką, kvalifikacijos kėlimo trukmę, santykį su farmacijos firmomis.

Vokeliuose – pusė milijardo

Pagal neseniai spaudoje skelbtus STT duomenis, valstybės gydytojams mokamas atlygis tesudaro apie 40 proc. jų gaunamų pajamų.

Žinant, jog Lietuvoje šiandien dirba apie 15 tūkst. gydytojų, galima daryti išvadą, kad vokeliuose šiandien cirkuliuoja apie 500 mln. litų.

Valstybės dalis sveikatos apsaugos biudžete yra apie 3,5 mlrd. litų. Vadinasi, Lietuvos žmonės iš savo kišenės finansuoja apie septintadalį sveikatos apsaugai skiriamų lėšų.

Tam, kad vidutinė gydytojo alga siektų 7000 litų, valstybei reikėtų apie 650 mln. litų, o tai sudaro tik 0,75 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), tuo tarpu jau ne vienerius metus BVP augimas šalyje siekia 6-8 procentus.

Įvedus tokią tvarką, sveikatos sistema taptų skaidresnė, sumažėtų nereikalingų hospitalizavimo atvejų ir invalidų skaičius.

Reformuotis privers pacientai

Šiandien rezidentūros koncepciją, susidurdami su įvairiais neįtikimais sunkumais ir kliūtimis, kuria patys rezidentai.

Ar ne laikas Seimui, Vyriausybei ir Sveikatos apsaugos ministerijai imtis tikros universiteto ligoninių ir kartu sveikatos apsaugos reformos?

Priešingu atveju reformos metmenis gali tekti rašyti patiems pacientams.

PrintFriendly

Older posts >>

Theme Design by devolux.nh2.me