Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

TAG | rezidentai

Jun/10

3

Prieš tris metus: JK lietuvių gydytojų laiškas

http://dryicons.com

2007 metais šis laiškas  plačiai skelbiamas ir  komentuojamas viešojoje erdvėje. Po jo paskelbimo buvo buvo nupręsta atidėti Seimo sveikatos reikalų komiteto posėdį, kuriame turėjo būti svarstoma galutinė “unikalaus” gydytojų rengimo įstatymo redakcija. 2008 metais kovo mėnesį Lietuvos jaunųjų gydytojų asociacijos pastangų dėka pavyko patvirtinti naują rezidentūros įstatymą, kuris sudaro gerą pagrindą toliau sėkmingai vystyti Lietuvos gydytojų rengimo koncepciją. Ši istorija yra vienas iš retų pilietinės iniciatyvos pavyzdžių Lietuvos istorijoje.  Šios akcijos metu puikiai persipynė tiek asmeninės ir kolektyvinės iniciatyvos, tiek masinių informacijos priemonių palaikymas bei operatyvus  informacijos paskleidimas, tiek išeivijos lietuvių neabejingumas bei jaunųjų gydytojų noras gyventi ir dirbti kitaip.Žemiau skelbiame Jungtinės Karalystės lietuvių gydytojų atvirą laišką Lietuvos Respublikos Prezidentui Valdui Adamkui, Lietuvos Respublikos Seimui ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei bei Sveikatos apsaugos ministerijai.

*******

2007 birželio 3 d.

Lietuvos Respublikos Prezidentui

Lietuvos Respublikos Seimui

Lietuvos Respublikos Sveikatos Apsaugos ministerijai

ATVIRAS JUNGTINĖS KARALYSTĖS LIETUVIŲ GYDYTOJŲ LAIŠKAS

Pastaruoju metu aktyviai stebime, kaip Lietuvoje sprendžiamas gydytojų rezidentų statuso klausimas. Esame labai susirūpinę dėl kai kurių institucijų išsakytų pasiūlymų ir norėtume šiuo klausimu išsakyti savo nuomonę.

Šiuo metu Seime aktyviai svarstomas pasiūlymas palikti tik nedidelę dalį valstybės išlaikomų rezidentūros vietų, o didžiąją dalį rezidentų priversti mokėti už studijas, suteikiant jiems „lengvatines paskolas“. Pasirinkus tokį kelią, būtų sukurtas beveik niekur neegzistuojantis gydytojų specialistų ugdymo modelis, pagal kurį valstybė stengtųsi kuo mažiau investuoti į specialistų rengimą, be to, jaunas žmogus būtų susaistytas finansinių įsipareigojimų.

Manome, kad tokia sistema būtų ydinga dėl kelių priežasčių:

• Pirma, toks modelis iš esmės prieštarautų geriausią specialistų rengimo patirtį įtvirtinančioms Europos medicinos specialistų sąjungos rekomendacijoms*, kurias rengė ir tvirtino visų Europos Sąjungos šalių, išskyrus Lietuvą, atstovai.

• Rezidentai jau yra gydytojai, baigę net 7-erių metų trukmės medicinos studijų ir gydomojo darbo praktikos programą. Tokios trukmės studijos ir taip yra žymiai ilgesnės nei kitų sričių specialistų, tačiau apie tai neretai pamirštama.

• Gydytojai rezidentai toliau gilina žinias ir tobulina įgūdžius, dirbdami universiteto ligoninėse. Jie atlieka realų darbą sveikatos apsaugos sistemoje – gydytojams rezidentams tenka didžiulis kasdieninio ir naktinio darbo krūvis, į kurį neatsižvelgiama ir neapmokama iš sveikatos apsaugos biudžeto.

• Žvelgiant vien iš švietimo sistemos pozicijų atrodo, kad valstybė išleidžia nemažai lėšų kvalifikuotiems specialistams rengti. Tuo tarpu jų darbu sukurta milžiniška ekonominė vertė sveikatos apsaugos sistemoje lieka sąmoningai nepastebėta ir apie tai nutylima. Vakarų Europos valstybėse, JAV, Kanadoje, Australijoje ir kitur neabejojama, kad gydytojų rezidentų darbu sukurta ekonominė vertė yra nepalyginamai didesnė nei tuo pat metu vykstančio mokymo proceso išlaidos, tad reikalavimas mokėti už rezidentūrą šiuo atveju būtų tiesiog negirdėtas akibrokštas. Negana to, tokia situacija prieštarautų Europos bendrijų tarybos direktyvai 93/16/EEB, kurioje dieninės medicinos specialistų studijos prilygintos darbui, už kurį turi būti mokamas atitinkamas atlygis.

Lietuvoje patvirtinus tokį gydytojų rezidentų ugdymo modelį gydytojų emigracija dar labiau padidės ir bus pasiekta atvirkštinių rezultatų. Dėl padidėjusios finansinės naštos sveikatos apsaugos sistema neteks jaunų, gabių žmonių, kuriems bus parankiau rinktis kitas specialybes. Medicinos studentai mieliau rinksis rezidentūros programas užsienio valstybėse, kur gaus normalų atlygį ir jiems nereikės mokėti už mokslą. Tie, kas prisiims tokią finansinę naštą ir baigs rezidentūros programą Lietuvoje, taip pat bus suinteresuoti dirbti ten, kur mokamas didesnis atlygis, nes taip galės žymiai greičiau grąžinti studijų kreditus.

Šiandien tereikia vieno sprendimo – jauni specialistai turi būti prilyginti pilnateisiams sveikatos apsaugos sistemos darbuotojams. Taip bus pripažintas ir įvertintas jų atliekamas darbas, išnyks klaidinga nuostata, esą rezidentūros studijos finansuojamos iš valstybės malonės.

Tobulinant medicinos specialistų rengimą reikia žvelgti ne į šiandienos politinę ar ekonominę situaciją, bet lygiuotis į geriausią medicinos specialistų rengimo patirtį. Tinkamas kvalifikuotų sveikatos apsaugos specialistų ugdymas yra ilgalaikė šalies investicija. Tuo tarpu trumparegiški ir nepamatuoti sprendimai ateityje labai skaudžiai atsilieps mums ir mūsų vaikams.

Pagarbiai,

Laura Andrulionytė

Vytautas Blažys

Giedrė Danytė

Kristina Gintalaitė

Silvija Janavičienė

Jolita Jarutienė

Modestas Jarutis

Tomas Jovaiša

Tadas Kananavičius

Vytauras Kuzinkovas

Skirmantė Povilėnaitė

Roberta Orton

Inga Skiotienė

Janina Steponavičiūtė

Saulius Šatas

Audrius Šimaitis

Eduardas Šubkovas

Gytis Šustickas

Ugnius Šukys

Rokas Tamošauskas

Vilma Užkalnienė

Aleksandras Užkalnis

Vytautas Žilinskas

PrintFriendly

· · ·

Pagrindinė bet kokios reformos vertybė, be kurios įgyvendinimo pradėti kalbėti apie ilgalaikę reformos sėkmę net neverta, yra sistemos gyvybingumas. Tai yra vis naujai kiekvienais metais į medicinos bendruomenę įsiliejantys nauji specialistai.

Geras, tinkamas ir šiuolaikinis jų paruošimas užtikrina sistemos gyvybingumą ir sugebėjimą nuolat atsinaujinti. Gal todėl  ir visos pastangos Lietuvoje reformuoti mediciną iki šiol ir žlugo, nes  nebuvo nuoseklios, nuolatinės sistemos, kaip  vystyti, puoselėti ir palaikyti jaunųjų gydytojų rengimą.

Norėdami suvokti, kaip rezidentūra prasidėjo Lietuvoje, turime šiek tiek grįžti į istoriją. Rezidentūra Lietuvoje prasidėjo 1990 metais. Iki tol egzistavo sovietinė sistema, kai žmogus, baigęs Vilniaus Medicinos fakulteto ar Kauno Medicinos  instituto  šešerių  metų studijas  ir atlikęs vienerių metų internatūrą, būdavo išmetamas į darbą „praktikuoti“.

Tada specialistas tobulėdavo bandymų – klaidų metodu. Rezidentūra Lietuvoje buvo įdiegta 1990 metais. Tai turbūt vienas iš svarbiausių naujosios Lietuvos medicinos istorijos žingsnių. Tačiau svarbiausias tik savo faktu, bet ne priemonėmis kaip jis buvo įgyvendinamas.

Tam, kad rezidentas turėtų savo vietą universiteto ligoninėse, buvo reikalinga rimta universiteto ligoninių reforma. To neįvyko. Rezidentai buvo tiesiog įskiepyti į sovietinio tipo ligonines ir  jie patys turėdavo kažkokiu būdu atrasti savo vietą. Vieniems sekėsi geriau, kitiems blogiau. Dauguma dirbančiųjų universiteto ligoninėse gydytojų rezidentus priimdavo kaip tam tikrus konkurentus, dėl to ir dalijimasis  žiniomis toli gražu ne visada buvo optimalus.

Iš pradžių rezidentus įdarbindavo, tačiau palaipsniui pati rezidentūros sistema degradavo iki tokio lygio, kad nuspręsta jiems mokėti tiktai stipendijas. Vėliau atsirado planai netgi įforminti tai kaip trečios pakopos studijas, už kurias rezidentams būtų tekę užsimokėti. Dėl to kilo rezidentų judėjimas, kuriam veikiant pavyko užkirsti kelią šiems planams.

Šiandien Lietuva turi rezidentūros įstatymą, pagal kurį rezidentas yra laikomas darbuotoju, jis gali išrašinėti receptus, gali apžiūrėti ligonį ir yra pilnavertis komandos dalyvis (jaunesnieji ir vyresnieji rezidentai).

Tačiau ar viskas tuo pasibaigė? Toli gražu ne. Visų pirma pažvelkime, koks turėtų būti rezidentūros tikslas. Rezidentūros tikslas yra parengti visavertį specialistą, kuris baigęs rezidentūrą būtų visiškai pasiruošęs savarankiškai praktikai.

Pavyzdžiui, jei mes rengiame kardiochirurgą, vadinasi jis, baigęs kardiochirurgijos rezidentūrą, jau pirmą dieną atėjęs į budėjimą turėtų mokėti savarankiškai atlikti pagrindines  širdies kraujagyslių ir vožtuvų operacijas. Tas pats ir dėl kitų chirurginių bei terapinių disciplinų, kuriose reikia atlikinėti intervencines procedūras bei operacijas.

Išmintis yra labai paprasta – tik mokslo metais jaunas gydytojas gali visavertiškai įvaldyti procedūras ir toliau jas tobulinti bei vystyti kasdieninėje praktikoje po rezidentūros baigimo. Baigus rezidentūrą užgriūva kasdieninio darbo lavina, daugumai – šeimos rūpesčiai, atsakomybė mokyti jaunuosius rezidentus. Bet kaip tu juos galėsi mokyti, jei pats nemokėsi?

Dėl to šalyse, kuriose gydytojai rengiami geriausiai (JAV, Australija, Jungtinė Karalystė, Kanada), pirmas klausimas gydytojui yra toks: kokioje šalyje baigei rezidentūrą? Niekas nekreipia dėmesio į tavo tautybę, odos spalvą, nes profesionalams rūpi vienas klausimas:  ar gali ir moki dirbti savarankiškai, niekieno neprižiūrimas? O Kanadoje pirmas klausimas pretendentui į darbo vietą yra toks: ko jūs išmokote per rezidentūrą? Ką jūs mokate dabar, jiems yra antraeilis dalykas, nes kanadiečiai žino: jei rimta buvo rezidentūra, vadinasi, esate rimtas daktaras.

Tam, kad sėkmingai vyktų rezidentūra, jaunesnysis gydytojas privalo turėti tinkamas sąlygas. Visų pirma reikia laiko. Tai yra tam tikras minimalus laikas, kol jaunasis gydytojas įsisavina specialybės ypatumus, atlieka pakankamą procedūrų skaičių. Per tą laiką subręsta profesionalus jauno žmogaus požiūris. Pagal Europos Sąjungos rekomendacijas daugumos specialybių minimalus laikotarpis yra 6 metai. Lietuvoje daugumoje atvejų rezidentūros trukmė yra 4 metai.

Rezidentūros trukmė yra tik pamatas tam, kad vyktų sėkminga rezidentūra. O kaip atrodo likusi dalis?

Visų pirma tai rezidentų vadovų vaidmuo. Rezidentų vadovai ne tik turi gerai išmanyti rezidentūros ypatybes, žinoti, kaip jaučiasi rezidentas ligoninėje, bet jų pirmąja atsakomybe yra užtikrinimas, kad rezidentas visavertiškai įvykdytų rezidentūros programą.

Rezidentų vadovą galima pavadinti savotišku gyvenimo būdo treneriu ligoninėje.  Jis yra tas žmogus, kuris padeda pradedančiajam susiorientuoti ligoninės labirintuose ir vėliau sėkmingai  padeda jam žengti pirmuosius profesionalius žingsnius. Rezidentų vadovai turėtų nuolat atnaujinti savo kaip pedagogų žinias ir pagal Europos Sąjungos reikalavimus, jiems turi būti rengiami kursai. Per dvidešimt nepriklausomybės metų Lietuvoje  tokie kursai ne tik kad nebuvo pradėti, bet kol kas ir nėra planų juos pradėti.

Rezidentūrą būtų galima prilyginti vaiko auklėjimo procesui. Kaip augančiam vaikui reikalinga auklė, taip ir visam rezidentūros procesui reikalinga institucija,  kuri atliktų stebėsenos  vaidmenį. Tai turėtų būti nepriklausoma institucija, kurios uždavinys – išorinė kokybės kontrolė. Vidinę kokybės kontrolę atlieka rezidentus rengianti institucija, o išorinės kokybės stebėsenos institucijos uždavinys yra užtikrinti, kad rengianti institucija sudaro sąlygas rezidentams įgyvendinti programas. Ji taip pat reguliariai monitoruoja rezidento progresą (dažniausiai kartą per pusmetį).

Taigi tolimesniam Lietuvos rezidentūros modelio tobulinimui reikalingas rezidentūros trukmės ilginimas, rezidentų vadovų koncepcijos peržiūrėjimas ir tobulinimas bei išorinės kokybės stebėsenos institucijos įsteigimas. Toks požiūris ir šios koncepcijos įgyvendinimas būtų tarsi pamatu naujam pastatui – naujai šiuolaikinei sveikatos apsaugos reformai.

******

Nuotrauka http://dryicons.com

PrintFriendly

Feb/10

10

Sveikatos apsaugos reforma: ne jauniesiems gydytojams

2009-ųjų viduryje Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) paskelbė pradedanti vykdyti sveikatos apsaugos reformą.

Netrukus buvo viešai paskelbti planuojamos reformos metmenys. Tuo buvo ne tik anonsuojami patys reformos principai, tačiau ir klausiama visų suinteresuotų pusių – nevyriausybinių organizacijų, sveikatos apsaugos darbuotojų, sveikatos priežiūros įstaigų – nuomonės ir pasiūlymų.

http://www.ve.lt/?data=2010-02-10&rub=1065924816&id=1265789219

Lietuvos jaunųjų gydytojų asociacija (LJGA) ir kiti socialiniai partneriai pateikė savo pastabas ir pasiūlymus.

Vertinant iš šiandienos pozicijų vis labiau panašėja, jog šis SAM gestas buvo tik formalus gestas ir demokratijos vaidyba.

Lietuvos jaunųjų gydytojų asociacija nuo pat jos įsteigimo 2008 m. nuolat akcentuoja gydytojų ruošimo reikšmę Lietuvos sveikatos apsaugos sistemai. Asociacija ne kartą kreipėsi į valstybės institucijas su pasiūlymais, patarimais ir rekomendacijomis, akcentuodama, jog investicijos į jaunuosius gydytojus yra tiesioginės investicijos į Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos ateitį. Deja, gydytojų ruošimo sistema ir jaunųjų gydytojų situacija nebuvo nė žodžiu paminėta reformos metmenyse. Nejaugi gydytojų ruošimas ir jaunųjų gydytojų darbo sąlygos valstybės institucijoms atrodo visiškai nereikšmingos grandys Lietuvos sveikatos apsaugos sistemoje?

Po intensyvaus darbo ir dvejus metus trukusių pastangų Lietuvos jaunieji gydytojai 2008 metų pradžioje pagaliau pasiekė darbo santykių įteisinimo ir užsitikrino socialines garantijas.

Tačiau per paskutinįjį pusmetį jaunųjų gydytojų atlygis buvo mažintas du kartus (atlyginimas sumažėjo daugiau nei 20 proc.). Tuo pat metu gydymo įstaigų vadovų atlyginimas nepaisant ekonominės krizės didėjo, ir kai kurių įstaigų vadovų algos dešimtis kartų viršijo gydytojų atlyginimus.

SAM jau tris kartus atsisakė atsižvelgti į Jaunųjų gydytojų asociacijos prašymus suteikti darbo santykius ir užtikrinti socialines garantijas gydytojams rezidentams odontologams. Šie jauni žmonės dirba gydytojo darbą, budi ligoninėse naktimis, savarankiškai gydo pacientus, tačiau nepaisant viso to, laikomi studentais, neturi socialinių garantijų ir negauna atlyginimo už darbą.

LJGA ne kartą kreipėsi į įvairias valstybės institucijas su siūlymais, patarimais ir prašymais, tačiau atrodo kaskart vis aiškiau, jog ekonominė krizė tapo tik pretekstu pateisinant absurdiškus veiksmus, kurie žlugdo Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos ateitį.

Dr. Jonas KORSAKAS, Lietuvos jaunųjų gydytojų asociacijos prezidentas

PrintFriendly

· ·

Jan/10

13

AR SUGEBĖSIME PALAIKYTI ĮŽIEBTĄ UGNĮ?

Euro RSCG PR“ firmos interneto dienoraštyje yra įdomus straipsnis apie kūrybiškumą. Straipsnio autorė Ligita teigia:

“ … kūrybiški verslo sprendimai nepriklauso vien nuo to, kokius darbuotojus – kūrybiškus ar ne – pasamdė darbdavys. Daug ką lemia tai, kokios politikos kūrybiškumo atžvilgiu laikosi pati įmonė: tokios, kuri atskleidžia kūrybiškumo talentą, ar tokios, kuri jį slopina.”

Pabandykime pažvelgti į Sveikatos apsaugos sistemoje rusenančią situaciją, kuri artimiausiu metu gali įsiplieksti į gaisrą. Ir tuomet televizorių ekranuose, laikraščių puslapiuose, internetų forumų ir blogų portaluose vėl liepsnos entuziazmu, energija, noru gyventi kitaip, noru keisti ir negyventi taip, kaip gyvena jų mokytojai, spindintys jaunųjų gydytojų veidai.

Kaip pasielgsime mes, vyresnieji gydytojai? Kaip mes vertinsime šių jaunų ir sistemos nesugadintų žmonių norą daryti ir gyventi kitaip?

Ar vadinsime juos kelių nesusipratusių, keistų, garbės, dėmesio norinčių jaunuolių grupe? Atsiranda net tokių, kurie teigia, kad šiems jaunuoliams galvoje “ne viskas tvarkoj”, ir tuomet prieš akis iškyla nelabai linksmi atsiminimai apie kitaip manančius, su sovietiniu režimu nesusitaikusius ir atvirai kalbėjusius žmones – jų likimus visi gerai žinome.

O gal mes pabandykime pažvelgti į tai kūrybiškai? Radus kūrybinį sprendimą egzistuojančios problemos išnyksta, yra patenkinamos visos suinteresuotos pusės ir yra sukuriamos naujos vertybės, kurių dėka galima tolimesnė pažanga.

Tad kas vyksta šiandien? Tam, kad atsakyti į ši klausimą, turėtume šiek tiek grįžti į istoriją ir atsakyti į kitą klausimą – o kas vyko vakar?

Rezidentūra Lietuvoje prasidejo 1990 metais. Iki tol egzistavo sovietinė sistema, kai žmogus, baigęs Vilniaus Medicinos fakulteto ar Kauno Medicinos  instituto  šešerių  metus studijas  ir atlikęs vienerių metų internatūrą būdavo išmetamas į darbą “praktikuoti”.

Tada specialistas tobulėdavo bandymų – klaidų metodu. Rezidentūra Lietuvoje buvo įdiegta 1990 metais. Tai turbūt vienas iš svarbiausių naujosios Lietuvos medicinos istorijos žingsnių. Tačiau svarbiausias tik savo faktu, bet ne priemonėmis, kaip jis buvo įgyvendinamas.

Tam, kad rezidentas turėtų savo vietą universiteto ligoninėse, buvo reikalinga rimta universiteto ligoninių reforma. To neįvyko. Rezidentai buvo tiesiog įskiepyti į esančio sovietinio tipo ligonines ir patys turėdavo atrasti savo vietą. Vieniems sekėsi geriau, kitiems blogiau. Dauguma dirbančiųjų universiteto ligoninėse gydytojų rezidentus priimdavo kaip tam tikrus konkurentus, dėl to ir dalijimasis  žiniomis toli gražu ne visada buvo optimalus.

Iš pradžių rezidentus įdarbindavo, tačiau palaipsniui pati rezidentūros sistema degradavo iki tokio lygio, kad nuspręsta jiems mokėti tiktai stipendijas. Na, o vėliau atsirado planai netgi įforminti tai kaip trečios pakopos studijas, už kurias rezidentams būtų tekę užsimokėti. Tada Lietuva būtų tapusi tikrai labai drąsių žmonių šalimi- viena pirmųjų demokratijų pasaulyje, sugalvojusi metodą, kaip žmonės mokėtų valstybei už tai, kad pastaroji duoda darbo.

To pasekoje kilo rezidentų judėjimas, kurio veiklos dėka pavyko užkirsti kelia šiems planams. Šiandien Lietuva turi rezidentūros įstatymą, pagal kurį rezidentas yra laikomas darbuotoju, gali išrašyti receptus, apžiūrėti ligonį, ir yra pilnavertis komandos dalyvis (jaunesnysis ir vyresnysis rezidentai). Atsirado pagrindas toliau vystyti, kurti gydytojų rengimo sistemą toliau ir sukurti tokią sistemą, iš kurios mūsų jaunimas išvažiuoti nebenorėtų.

Plienas grūdinamas ugnyje. Taip pat ir valstybės rimti ketinimai yra tikrinami tada, kai ištinka krizė. Ką tokiu atveju daro ministerija? Ji daro labai paprastai. Mažina atlyginimus ir mažina daugiau negu kitiems. Jaunųjų gydytojų asociacija rašo jiems laišką. Ministerija atrašo. Vyksta kūrybinis susirašinėjimas.

Kuo baigsis ši istorija? Deja, tenka konstatuoti, kad šį kartą  vargu ar rezidentams pavyks pasiekti tai, ką jie pasiekė 2007 metais. Tada pasiekta, nes buvo kitoks laikmetis. Rezidentai taikė tam metui naujus būdus problemai spręsti (viešumas ir atvirumas). Per tą laiką biurokratinės institucijos gerai perprato šią veikimo taktiką, jiems kaip tam devyngalviui slibinui ataugo naujos ir dar stipresnės galūnės. Todėl šį kartą galynėtis tais pačiais metodais su slibinu bus itin sunku.

Be to dar ir sunkmetis biurokratams į rankas davė  nemušamą kortą ir visų keblių situacijų visraktį – žodį ‘krizė’. Pinigų nėra, niekuo negalime padėti, kai bus pinigų – tada vėl galvosime.

Taigi rezidentams vėl grižta sunkūs laikai. Jie turbūt pralaimės. Tačiau iš tikrųjų pralaimėsime mes – pacientai, medikų visuomenė ir visa Lietuvos visuomenė. Ir ne dėl to, kad mūsų medicinoje ir mūsų valstybėje eilinį kartą neįvyko nieko naujo – prie to taip jau įpratome, kad net nereikia ausų užsikimšti.

Prarasime labai daug, nes Lietuvos medicinos istorijoje pirmą kartą atsirado jaunų žmonių grupė, kuri dega entuziazmu gyventi ir daryti kitaip.  Jie turi nepaprastai didelį troškimą keisti Lietuvos medicinos veidą.

Jie atliko patį sunkiausią darbą – įpūtė vilties kibirkštį, kuri šiuo metu rusena nedidele ugnele. Kaip viskas toliau klostysis, priklausys ne nuo jaunųjų gydytojų, bet nuo mūsų visų pastangų, sutelkto noro jiems padėti ir nuo mūsų pastangų kartu galvoti, kaip rasti tokią išeitį, kuri tenkintų visas puses. Jei nepadarysime to šiandien, prarasime nuostabių žmonių kartą. Tada istorikai ją vadins “karta, kuri norėjo pakeisti Lietuvos mediciną”.

Dabar visi turime galimybę tapti medicinos visuomene, kuri išmoko praeities pamokas, kuri įsiklausė į jaunų žmonių troškimus ir kuri susitelkė drauge, kad jaunų žmonių įžiebta vilties kibirkštis liepsnotų ir virstų reformų laužu.

Ar kiekvienas iš mūsų sugebėsime išlįsti iš savo asmeninių užkampių, kampelių, atsisakyti mažytės dalelės savo interesų, užgaidų, įnorių ir pasakyti – taip, tai yra Lietuvos medicinos ateitis, ir padarykime taip, kad jiems nedingtų noras kurti gimtojoje šalyje.

Į tai atsakys laikas ….

P.S. Šitą straipsnį rašiau prieš du mėnesius, tačiau pastaruoju metu pasirodę pranešimai apie rezidentų atlyginimų mažinimą jau atsakė į kai kuriuos keliamus klausimus. Jei rašyčiau šiandien, šio straipsnio pavadinimas būtų “Valstybė daro viską, kad rezidentai išvyktų …”

PrintFriendly

Jan/10

12

Dr. Jonas Korsakas: vienas tikslas – atskiri keliai

Kol Vilniaus universiteto ligoninėje Santariškių klinikoje brendo maištingos nuotaikos ir vyko nuotykių kupinos intensyvios derybos, šiek tiek pakoregavusios rezidento „statusą“ bent jau vyresnių kolegų gydytojų akyse, kitos rezidentūros bazėse taip pat turėjo savo problemų ir žmonių, kurie tas problemas norėjo kelti ir spręsti.

2006 m. lapkričio mėnesį Martynas Andrijevskis tuo metu nelabai populiarioje gydytojų rezidentų elektroninio pašto grupėje parašė: „Pasiskaičiau paskutinį Veido žurnalą apie socialines padugnes ir kažkaip negaliu negalvoti, kad rašo ne apie mus – niekieno neatstovaujamus rezidentus. Manau kvaila būtų toliau tikėtis, kad kas nors kitas, o ne mes patys imsime savimi rūpintis. Kiek žinau dabar oficialiai yra štilis, jokių bangų, dėl to labiausiai ir apmaudu…“ Po šio įrašo užsivedus diskusijai apie gydytojo rezidento statusą, atlygį už darbą ir paruošimo kokybę, po kurio laiko subrendo susitikimas. Inesa Žeimė, Martynas Andrijevskis, Jonė Žilinskaitė, Dainius Daunoravičius, Tomas Baltrūnas – šie žmonės jau tuo metu kalbėjo apie tas pačias problemas, kurias mes sprendėme Santariškėse. Jau per pirmajį susitikimą šie žmonės iškėlė diskusijai pačias svarbiausias problemas: gydytojo rezidento-studento statusą, socialines garantijas, atlyginimą už darbą ir gydytojo paruošimo kokybę. Šie kertiniai pumktai, tarsi pamato akmenys visą laiką buvo ir tebelieka mūsų veiklos pagrindiniai tikslai ir šiandien. Po pirmojo susitikimo 2007 m. sausio 17 dieną gimė rezidentų internetinis forumas, nauja grupė susirašinėjimui kodiniu pavadinimu „org-komas“. Ši iniciatyvių žmonių grupė ėmė periodiškai susitikinėti ir ruoštis tolesnei veiklai. Buvo kuriama rezidento ir rezidentūros vizija, kalbama apie rezidentų organizacijos steigimo galimybę, vertinant tuometinę Lietuvos ekonominę padėtį diskutuojama dėl tikslingo gydytojo rezidento atlyginimo dydžio.

Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tokie nuolatiniai susitikimai, kuriuose vis kalbama apie tą patį, mažai ką duoda, jų vertė labai didelė. Kiekvieną kartą diskutuojant apie rezidento statusą, analizuojant problemas, jas išdėstant kita kryptimi ar kitu kampu, šie žmonės tobulėjo ir savo ruožtu tobulino idėjas ir vizijas.

Mūsų keliai, kuriais atėjome  ir veiklos stilius buvo skirtingas – mes, Santariškių klinikų aktyvistų grupelė, matydami gyvenimiškas ir realias ligoninės problemas ėmėmės jų sprendimo būdų ir palaispniui įsisotinome suvokimu, jog norint įgyvendinti bet kokus esminius pakeitimus, nepakanka to siekti vienoje gydymo įstaigoje. Mūsų darbai nenuėjo veltui, mes pasiekėme realių mažų laimėjimų, tačiau norėdami didesnių rezultatų, atsimušėme į sieną, vadinamą sistema. Tai sienai pajudinti reikėjo išeiti už ligoninės ribų ir mąstyti sistemiškai. Suvokdami, jog situacija palanki – valstybėje ekonominis pakilimas, prasidedanti švietimo sistemos reforma, susikaupusi kritinė nepatenkintų gydytojų rezidentų masė, valstybės institucijos jautriai gaudo signalus iš ES – mes visgi patys nesiryžome keisti sistemos in corpore, manydami, jog imsime viską reformuoti ir tobulinti mažais gabalėliais, po kiekvieno gabalėlio žiūrėdami, „kas čia vyksta“.

Inesa, Martynas ir Co mąstė sistemiškai ir konceptualiai. Kalbėdami apie problemas, jie ieškojo jų esmės ir priežastingumo. Mano nuomone, jiems trūko realios veiklos ir žingsnių paverčiant savo siūlymus rezultatais. Tas idėjų sėklas reikėjo pasėti, atsiradusius daigus laistyti ir negailėti trašų, kadangi oras ir dirva buvo kaip reta palankūs.

Ir tada mūsų keliai susitiko…

PrintFriendly

· ·

<< Latest posts

Theme Design by devolux.nh2.me