Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

TAG | rezidentūra Vokietijoje

Kiekviena šalis turi savo specifiką ir sveikatos priežiūros bei gydytojų ruošimo sistemos ypatumus. Ir kiekviena šalis turi kažką, ko iš jos galėtume pasimokyti ir įdiegti Lietuvoje. Nukopijuoti visos sistemos nepavyks, nes sprendimai turėtų būti individualūs parenkant tai, kas viena vertus, efektyvu ir pažangu, kita vertus tinkama ir pritaikoma Lietuvoje.

Taigi, apie vokiškąją „hierarchiją“. Tai jau kodinis žodis kalbant apie vokiečių medicinos sistemą, nors pastaruoju metu (pasak pačių vokiečių) ji jau nebėra tokia griežta, kokia buvo anksčiau. Pagrindinė darbo jėga kiekviename skyriuje yra rezidentai (asistentai). Vienas rezidentas prižiūri iki 15 pacientų skyriuje. O per budėjimus dar papildomai dirba ir intensyvioje terapijoje ir/arba priėmimo skyriuje. Asistentas kiekvieną dieną apžiūri pacientus, kartu su slaugytojomis ir (jei reikia) fizioterapijos komanda, socialiniais darbuotojais vizituoja visus savo ligonius. Asistentai patys turi teisę daryti įvairius tyrimus  ir procedūras (pvz. echokardiografiją, centrinės venos punkcijas), jei tik jas moka, tačiau tam turi gauti vadovo leidimą. Rezidentūros trukmė priklauso nuo specialybės, tačiau ji trunka mažiausiai 6 metus; vidaus ligų rezidentūra trunka 7 metus, chirurgija 7 metus. Kai kuriais atvejais įmanoma šiek tiek susitrumpinti rezidentūrą. Išmoktus įgūdžius tam tikruose protokoluose turi patvirtinti vadovas ir tada galima laikyti rezidentūros baigimo egzaminą. Egzaminą organizuoja specialybių profesinės sąjungos-draugijos (apie jas vėliau).

Antra pakopa yra gydytojas specialistas (Facharzt). Jis jau privalo nepriekaištingai mokėti atlikti intervencijas, procedūras ir turi teisę konsultuoti. Taip pat specialistas turi teisę budėti telefonu, t.y. būti užnugaris asistentams. Trečioji pakopa (Oberarzt) neturi atitikmens lietuvių kalboje. Oberarzt galbūt pas mus atitinktų skyriaus vedėją, tačiau skirtumas tas, kad tam tikram skaičiui lovų/pacientų čia turėtų būti atskiras Oberarzt, tad būna atvejų, kai skyriuje yra du ar net trys Oberarzt. Pagrindinis skirtumas tarp Oberarzt ir Facharzt tas, kad Oberarzt greta klinikinio darbo vykdo kur kas daugiau administracinio-vadybinio darbo: sudarinėja budėjimų tvarkaraščius, yra atsakingas už tam tikrą sritį klinikoje arba centre (pvz. transfuzijos, infekcijų kontrolė ir kt.). Ir pats aukščiausiai stovintis hierarchinėje sistemoje yra vyr. gydytojas (Chefarzt). Jis vadovauja visiems gydytojams ir atlieka medicinos administratoriaus funkcijas. Ligoninės turi savo vadybininkus ir ekonomistus, Chefarzt yra atsakingas tik už medicinos sritį, pvz. jis organizuoja vidaus darbą skyriuose, budėjimų, perdavimų tvarką. Kuo labai skiriasi visa ši sistema nuo lietuviškosios, ir ko mes galėtume pasimokyti ir perimti? Vokiška sistema Lietuvai visgi artimesnė nei britiškoji, galbūt būtų šiek tiek lengviau eiti tuo keliu ir po to tobulinti ją savaip ir progresyviai. Kiekvienas čia yra pirmiausiai gydytojas, po to administratorius, kiekvienas konsultuoja pacientus ir gydo juos skyriuje ir ambulatoriškai. Teisiškai Chefarzt atsakingas už viską, kas vyksta žemiau, todėl jis kasdien per budėjimo priėmimą ryte ir perdavimą vakare paklausia apie problematiškus pacientus ir juos pats apžiūri. Šiaip kiekviename skyriuje ir padalinyje darbo tvarką nustato pats Chefarzt, tad kiekvienoje įstaigoje čia yra kiek skirtingai.

Darbas pas mus vyksta taip, kad pirmiausiai kiekvieną pacientą apžiūri asistentas, po to dar nueinama kartu su Oberarzt. Chefarzt vizitacijos vyksta tik pas problematiškus ligonius. Labai svarbus skirtumas nuo Lietuvos – Chefarzt ir Oberazt privalo užtikrinti darbą skyriuje. Pavyzdžiui, išėjus gydytojui, kad ir asistentui atostogų jo darbą atlieka Oberarzt. Pas mus Chefarzt netgi vienu metu dirbo asistento darbą, nes nebuvo gydytojų. Ir niekam dėl to jokių klausimų nekilo. Mūsų Chefarzt taip pat vieną dieną per savaitę dirba priėmimo skyriuje, kur taip pat darbas iš esmės yra rezidento. Budi aišku vieni rezidentai, tačiau kuis nors Oberarzt, Chefarzt arba Facharzt visada turi budėjimą telefonu ir yra pasiekiamas bei gali atvykti esant reikalui. Dažniausias reikalas būna reikalinga kokia nors intervencija – procedūra. Pavyzdžiui, endoskopinis kraujavimo stabdymas.

Vienas svarbiausių skirtumų, kuris iš karto krinta į akis jau pirmosiomis darbo dienomis – pagalbinio personalo skaičius ir darbo apimtys. Seselės Vokietijoje ne visada sugeba įvesti kateterį, todėl kartais kviečia gydytoją. Iš pradžių man tai buvo keista, bet dabar jau įpratau ir netgi džiaugiuosi, kad išmokau ir pats galiu tai padaryti. Pas mus Lietuvoje 9 iš 10 gydytojų to padaryti nesugeba, kas tikrai yra absurdiška. Rutiniškai kateterių statyti nereikia, bet kartais gydytojas čia turi tai atlikti. Seselių didelę dalį darbo sudaro dokumentacija. Jos surenka paciento anamnezę, kartu užpildo klausimynus, surašo medikamentų lapus – tai labai palengvina gydytojo darbą. Taip pat seselės dokumentuoja paciento būklę skyriuje ir rašo kasdieninius statusus. Seselės dažniausiai automatiškai surenka visą paciento dokumentaciją, užsako faksu dokumentus iš kitų gydymo įstaigų ir šeimos gydytojo – tai irgi labai padeda. Lietuvoje šis darbas gi paliekamas gydytojui.  Man rašyti reikia (lyginant su Lietuva) labai minimaliai – tik pagrindinius savo veiksmus ir pasikeitimus gydyme. Ligos dokumentaciją draudimo kompanijoms ir apmokėjimo klausimais pildo medicinos koduotojos ir medicinos vadybininkės. Dėl problemiškų pacientų (vienišų, nedraustų, neturinčių gyvenamosios vietos) išrašymo ar perkėlimo rūpinasi išrašymo menedžerė. Pacientų guldymą į skyrių, jų paskirstymą po palatas, aprūpinimą vaistais ir tuščių lovų skaičių skyriuje užtikrina skyriaus administratorė (Lietuvoje ją turbūt atitiktų vyr. slaugytoja, tačiau ji ten neturi tiek funkcijų). Jau nekalbu apie visas fizioterapijas, pacientų mobilizacijas ir psichoterapijas.

Darbo sutartis labai trumpa (vos du puslapiai) ir beveik nesiskiria gydytojui specialistui ir rezidentui, kuris čia vadinamas asistentu. Ją perskaičius net nustembi, kad ten beveik nieko neparašyta, tik trumpai išvardintos teisės ir pareigos bei nuorodos į kitus dokumentus. Asistento sutartyje dar nurodoma specialybė, kurios jis mokosi. Tačiau viskas paaiškėja jau antrą darbo dieną, kai iš personalo skyriaus gaunu sąrašą dokumentų, kuriuos turi perskaityti ir pasirašyti. Tai per 40 pačių įvairiausių dokumentų, kurie smulkiai reglamentuoja kiekvieną darbo detalę. Pavyzdžiui, yra netgi algoritmas, kaip spręsti nesutarimus ir konfliktus darbe – kokia tvarka ir į ką kreiptis, kaip elgtis. Kiti dokumentai apibrėžia darbo pobūdį ir tvarką, net iki konkrečių medicininių sprendimų, pavyzdžiui, ką daryti gavus pacientą su galvos smegenų kraujotakos sutrikimu – ką turi daryti asistentas, kuriais atvejais jis turi kreiptis į specialistą ir kokius veiksmus jis privalo atlikti savarankiškai. Visi šie popieriai kartu su darbo sutartimi yra puikus britiškosios sistemos gydytojo kontrakto analogas.

Ligoninė apmoka tik dalį kursų ir stažuočių, pavyzdžiui greitosios pagalbos gydytojo. Per metus yra tam tikras skaičius dienų, kurias galima turėti laisvas išvykoms į konferencijas.

Gydytojų profesinės sąjungos-draugijos, kaip jau rašiau, čia labai stiprios. Narystė joje yra privaloma ir kainuoja, tačiau atsiperka visokeriopai. Jos organizuoja egzaminus, tobulinimosi kursus. Universitetai čia neturi tokio vaidmens, gydytoju tobulinimu užsiima daugiausiai draugijos. Jos taip pat pripažįsta užsienyje gautą gydytojo išsilavinimą, pačios ruošia egzaminus. Kiek pavyko sužinoti, draugijų veiklą audituoja sveikatos apsaugos ministerija.  Kiekviena Vokietijos žemė turi savo draugiją (Landesarztekammer), tačiau jos bendradarbiauja tarpusavyje. Profsajungos labai rūpinasi ir socialiniais gydytojų reikalais. Netgi yra galimybė visiškai nemokėti socialinių įmokų ir pensiją kaupti profesinėje sąjungoje – taip labiau apsimoka ir daugelis gydytojų naudojasi šia galimybe. Jei gydytojas pvz. dėl traumos ar ligos praranda darbingumą, jis (ir jo šeima) gauna didžiules kompensacijas ir visokeriopą paramą iš profesinių sąjungų.

PrintFriendly

·

Neretai rimčiausi dalykai gyvenime nutinka gana spontaniškai. Man taip buvo su sprendimu emigruoti…

Neslėpsiu, per paskutinius metus  ne kartą susimąsčiau apie emigraciją. Dažniausiai taip nutikdavo po trijų parų „non-stop“ budėjimų , ar eilinio buvimo „bloga“ rezidente, kuri ir vėl prašosi ankščiau išbėgti į kitą darbą, arba, neduok Dieve, kelioms dienoms išvažiuoti į konferenciją.  Tikrai nebuvau vienintelė, kuri  balansuoja tarp privalomos ir naudingos veiklos derinimo, ar nemoka „teisingai“ pasirinkti prioritetų. Ne vienas rezidentas sukasi tame užburtame rate – po darbo savaitės lekia į savaitgalinius budėjimus, po jų vėl pirmadienis, vėl nepadaryta begalė daugiau ar mažiau būtinų darbų. Vienas vyresnis kolega iš priėmimo skyriaus, panašiu krūviu dirbantis jau ne metus, o dešimtmečius, kartą pasakė  graudžią mintį – „Klaikus budėjimas. Pacientai vis trukdė prisėst prie savo darbų.“ Tuo metu jis rašė kažkokį straipsnelį į nerecenzuojamą medicininį žurnalą skirtą vienam vaistui ir pyko, kad nespėja laiku. Pasirodo pacientai budėjimo metu gali trukdyti gydytojui…

Truputį daugiau laiko pamąstymui apie ateities perspektyvas ir emigracijos pliusus bei minusus atsirado mėnesiui išvykus praktikai į Vokietiją.  Ten išvažiuodama tikėjausi parsivežti naudingų žinių ir patirties, kurią pritaikyčiau Lietuvoje, tačiau grįždama jau žinojau, kad to kas ten, net ir daužydama galvą į visas sienas tėvynėje nerasiu.

Taigi, apie tai, kas ten kitaip.

1.    Jaunieji gydytojai Vokietijoje yra GYDYTOJAI.

Tai yra ne: studentai, praktikantai, pagalbiniai darbuotojai ar ypač ligoniams iš kaimo mistišku pavadinimu besivadinantys rezidentai. Vokietijoje į skyrių guldomas pacientas iš karto priskiriamas vienam ar kitam jaunajam gydytojui, kuris jį apžiūri, paskiria tyrimus ir gydymą. Nereikia eiti susikibus su vyresniuoju kolega prisistatyti. Nereikia tartis dėl kiekvieno punkto paskyrimuose. Daugiau atsakomybės, bet daug daugiau pasitikėjimo bei motyvacijos tobulėti. Konsultuotis visada galima, tačiau iniciatyva čia irgi vertinama. Vizitacijų, paprastai su skyriaus vedėju, metu pacientai yra aptariami. Net ir pirmų metų asistentas, kuris atėjęs gal net ne į savo specialybės ciklą, nestovi niekam už nugaros ir savo pacientus gydo pats.  Žinoma, kyla klausimas, kur tos ribos, ir ar tikrai teisinga palikti tiek daug atsakomybės dar besimokančiam gydytojui? Kad ir kaip bebūtų keista, čia veikia sąmoningumo principas. Niekas nedaro to, ko nemoka, ar to, dėl ko nėra užtikrintas. Vieni daugiau klausia ir tariasi, kiti „sulenda“ į knygas, tačiau visi žino, ką daro.

2.    Mitas – Lietuvoje medikai puikai paruošiami.

Ilgėliau pabuvojus Vokietijoje, šis įsitikinimas išgaravo. Mes nemokame daugybės dalykų, nuo elementariausio kateterio statymo, iki sudėtingesnių diagnostinių ar gydomųjų procedūrų. Pati susigėdau savo klausimo – „Ar jūs pleuros punkcijai nesikviečiate pulmonologo?“  „O kam?“ Ir iš tikro, kam? Tokių dalykų čia paprastai mokoma studijų metų praktikų ir internatūros metu. Be jokių rašytinių specialybės normų, tai sugeba atlikti praktiškai kiekvienas gydytojas. Kaip ir echoskopuoti. Ar pačiam įsivertinti ir aprašyti EKG. Mes net po tų nelemtų 10-12 metų studijų daug dalykų padaryti esam neįgalūs, dėl nemokėjimo ar negalėjimo pagal specialybines normas. Ir visas puikiai paruošto lietuviško gydytojo darbas lieka tik rašyti receptus ir traktatus ligos istorijose. Vokietijoje banalius paciento statusus ir skundus kompetentingos surašyti ir slaugytojos.

3.    Rezidentūros metu tik Lietuvoje reikia perbėgti visus skyrius.

Sistema, kai Lietuvoje bent jau terapinių specialybių ciklai sudėlioti po mėnesį patogi tikrai ne siekiant išmokyti. Per tokį trumpą laiką vargu ar įmanoma įsigilinti į pagrindines patologijas, ligonio ištyrimą, viso to specifiką. Kadangi kažką veikti vis tiek reikia, o niekam prasmingam (tarkim endokrinologijos cikle mokytis skydliaukės echoskopijos) neužtenka laiko, lieka daryti tai, kam daug išmonės nereikia – tvarkyti ligos istorijas. Ne kartą pačiai teko išgirsti, kad svarbiausia mano pareiga yra „atbūti valandas“ ir „sutvarkyti popierius“.  Vokietijoje nėra tikslo, būtinai pereiti visus vidaus ligų skyrius, visoms specialybėms privaloma yra kardiologija, daugelį kitų ciklų galima rinktis ir visų jų trukmė yra ne trumpesnė kaip 3 mėnesiai, paprastai pusė metų ar ilgiau.

4.    Tebūnie pinigai ne svarbiausias punktas, bet visgi…

Paprastas palyginimas, Lietuvoje mano pajamos rezidentūroje (įskaitant darbo užmokestį ir stipendiją), kartu su pajamomis gaunamomis iš dviejų kitų ligoninių, kur po pusę etato dirbau budėjimais ir dar visokiais papildomais darbeliais  yra  daugiau nei 2,5 karto mažesnes nei asistento  Vokietijoje, kuris ligoninėse tikrai nepraleidžia 70 proc. gyvenimo.  Kad Lietuvoje sunkiai įmanoma kitaip, paliudys ne vienas rezidentas. Juolab, kad pati sistema nestabdo darbo dviem ir daugiau etato. Tiesiog, visos galimybės užsidirbti… Kaip vienoj savo nuostabių dainų dainavo Johnas Lennonas – „Life is what happens to you while you’re busy making other plans”…

Tiesa, kalbant apie gydytojų pajamas, sunku nepaminėti kyšių.  Dėl to, kad Vokietijoje pacientas tau nesumąstys atnešt voko su pinigais, tiesiog ramiau dirbti.

5.    Galimybė daryti mokslinius darbus ne tik išrinktiesiems ir nusipelniusiems.

Man kaip trokštančiai šalia klinikinio darbo, kažką nuveikti ir mokslo srityje Lietuva nebuvo didelių galimybių šalis. Pamenu, dar pirmais rezidentūros metais ėjau į VU rezidentūros skyrių su „degančiu“ klausimu – „kaip galėčiau įstoti į doktorantūra ir pradėti mokslinę veiklą?“ Taip ir svajojau, kaip laisvus vakarus leisiu laboratorijose darydama mažesnius ar didesnius atradimus. Atsakymą, mamos tonu, atsimenu lyg šiolei – „Vaikeli, pirma reikia rezidentūra baigti. Viskas palaipsniui…“  Vokietijoje tokie degantys mokslininkai dažniausiai vakarus laboratorijose leidžia studijų metais. Tada ir laiko daugiau ir studijas baigia ne tik turėdami med.dr. laipsnį, bet ir praktiškai susipažinę su mokslu.  Ir tas mokslas čia labiau mokslinis, niekas nesigina disertacijų iš retrospektyviai surūšiuotų ligos istorijų…Ką jau bekalbėti apie visiems gerai žinomas Lietuvos realijas, kai publikacijas „rašo“ 10 ir daugiau autorių.

Tai pagrindinės ir, žinoma, labai subjektyvios emigracijos priežastys. Tiesiog vieną dieną susikroviau lagaminus,  štai ir visa mano medicinos reforma.

Ir visos Lietuvos labui visgi norėtųsi tikėti tuo populiariu šiuo metu teiginiu, kad „geriausi specialistai neemigruoja“.  Kaip ir tuo, kad Lietuva pagaliau pradės rūpintis, kaip tiems likusiems geriausiems specialistams suteikti visas sąlygas dirbti ir tobulėti.

******

Skyrelio “Rezidentai” publikacija. Ankstesnius šio skyrelio straipsnius galima suieškoti viršutiniame meniu.

PrintFriendly

· ·

Theme Design by devolux.nh2.me