Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

TAG | Rūta Jasaitytė

Sveiki, Audriau,

dėkoju ir reiškiu pagarbą už Jūsų Darbą Lt medicinai, straipsnius, diskusijas, ir “negalėjimą daugiau tylėti”.

Taip pat už Jūsų laiką ir energiją, skirtą šiai veiklai.

Sujaudino  “Laiškai iš širdies į širdį” .

“dvidešimt pirmo amžiaus vergai, bandantys išsivaduoti iš dvasinės vergovės…” – kuris laikas stebiu pati save ir savo kolegas šio elgesio modelio aspektu, kartais rašau “laiškučius sau” šia tema.

Dėkui, kad Jūs apie tai publikuojate.

Manau, tiems, kurie jau “meta butelius su laiškeliu apie save”, tokios publikacijos tampa neįkainojama atrama, kovojant su vienišumo ir beviltiškumo jausmais mūsų sistemoje.

Pagarbiai,

………..

****

Rūtos Jasaitytės nuotrauka

P.S. 1 – Šį laišką gavau iš jaunos gydytojos, kurios niekada nesu matęs ar sutikęs. Perskaitęs jį, kurį laiką niekaip negalėjau atsitokėti. O kai atsitokėjau, pagalvojau: vien dėl tokių laiškų verta tęsti tai, kas pradėta …

P.S. 2- Laiškas skelbiamas su autorės leidimu

PrintFriendly

·

Naujame name, į kurį persikėlėme iš ilgiau kaip trejus metus nuomoto būsto, bandžiau sudėlioti daiktus į vietas…

Nuo tada, kai atvykome į Angliją, širdyje kirbėjo noras įsigyti namą. Kad apsispręstume tai įgyvendinti, prireikė daug laiko.Tvarkydamas daiktus, dėliodamas juos į vietas tarsi iš naujo inventorizuoji savo atminties archyvą. Iš pasąmonės iškyla įvairūs atsiminimai, sąsajos – tai virsta nauja minčių ir apmąstymų lavina.

Atsimenu savo pirmąją kelionę į Australiją ir pirmąjį kultūrinį šoką, kurį patiria visi emigrantai. Jau trečią dieną susikroviau lagaminus ir nusipirkau bilietą į Lietuvą. Nepaprastai ilgėjausi Lietuvos, man norėjosi gydyti Lietuvos žmones, norėjosi grįžti į saugią ir patogią erdvę, iš kurios ištrūkau. Tris kartus automobiliu, prikrautu lagaminų, važiavau medicinos direktoriui pasakyti: “Viskas, nebegaliu, grįžtu į Lietuvą”.

Ir tris kartus Apvaizda pastojo man kelią – vis nerasdavau medicinos direktoriaus. O po trečiojo mėginimo gavau pranešimą, kad manęs skubiai laukia ligoninėje, nes staiga pablogėjo vieno paciento būklė. Akimirkai užmiršau savo sumanymą grįžti į Lietuvą, nes teko važiuoti į ligoninę.

Į mane žvelgė jaunesniųjų kolegų – rezidentų – akys. Jie laukė mano sprendimo. Į mane klausiamai žiūrėjo ligonio artimieji. Grįžau vakare ir pamačiau sukrautus lagaminus. Tada dar sykį nuoširdžiai ir atvirai paklausiau savęs: “Ar tikrai nori grįžti į Lietuvą, iš kurios išvažiavai?” Atsakymas buvo neigiamas. Nuo širdies nusirito didžiulis akmuo. Žinojau, kad teks daug ką pamatyti ir suprasti, įprasti, nebijoti.

Kodėl mūsų sprendimas pirkti namą Anglijoje brendo net pusketvirtų metų? Vėl atsiminiau Australiją. Atsiminiau, kaip buvo sunku apsispręsti pirkti automobilį. Visą savaitę vakarais atkakliai pėdindavau į mažą miestelį, nes nebuvo visuomeninio transporto: pirmyn ir atgal, iš viso 15 kilometrų. Galvodavau: “Rytoj perku automobilį”. Taip visą savaitę.

Supratau, kad automobilis, namas yra tie simboliai, tie ženklai, kurie mūsų pasąmonėje asocijuojasi su prisirišimu prie konkrečios vietos. Tik dabar suprantu, kodėl taip sunku žengti naujus žingsnius, priimti naujus iššūkius, imtis naujų veiksmų – tam priešinasi visa mūsų esybė, visu grožiu sukyla mums anksčiau įskiepyti stereotipai. Tuo metu širdį drasko itin prieštaringos mintys, itin prieštaringi jausmai.

Važiuodamas iš Lietuvos, įvertinau savo žinias bei pasiekimus. Tuomet Lietuvoje kardiologu jau buvau dirbęs 10 metų, apgynęs disertaciją, atlikęs apie 1000 angioplastikų, 3000 diagnostinių koronarografijų, įvaldęs širdies echoskopijas, be to, vadovavau kardiologijos skyriui. Nors tokių kardiologų Lietuvoje buvo tik keli, supratau: pagal vakarietiškus standartus esu ką tik rezidentūrą baigęs gydytojas. O aš norėjau būti specialistas.

Žvelgdamas į savo ieškojimus ir atradimus, kelius ir klystkelius, pasiekimus ir klaidas, mąstau. Ko gi man labiausiai trūko Lietuvoje? Ir tik dabar suprantu.

Lietuvoje man labiausiai trūko laisvės. Laisvė – tai visų pirma atsakomybė už savo veiksmus, galimybė dalyvauti paslaugos ir specialybės vystymo procese, galimybė būti išklausytam, galimybė perduoti žinias ir patirtį rezidentams. Laisvės rezultatas yra kūryba, mokslas, geras produktas, gera paslauga, pažangi sveikatos apsaugos sistema. Jei to nėra, paprasta – nėra laisvės.

Tik dabar suprantu, ko iš tikrųjų troško mano širdis. Ne tik suprantu, bet ir nepaprastai džiaugiuosi. Džiaugiuosi, nes suprantu, kas yra laisvė. Laisvė tai džiaugsmas, kurį patiri dirbdamas, tai džiaugsmas, kai tau lieka laiko po darbo ir gali jaustis visaverčiu šeimos nariu. Tai pasitenkinimas, kad savo džiaugsmu gali dalintis su kitais. Laisvė – tai galimybė kalbėti tai, ką galvoji: atvirai, drąsiai, atsakingai reikšti savo mintis nebijant pasekmių dėl pasakytų žodžių.

Anglija – šalis, kuri man padovanojo laisvę. Už tai esu nepaprastai dėkingas Anglijai ir dėl to ją vadinu savo antrąja Tėvyne. Anglijoje mes turime namą ir laisvę, tačiau mūsų namai visada buvo ir bus pirmoji ir vienintelė Tėvynė – Lietuva.

Lagaminus aš kraunuosi dažnai, nes labai noriu namo ir noriu, kad namas, namai ir laisvė būtų vienoje vietoje – Tėvynėje.

*******

Skelbta  “Vakarų eksprese”

****
Rūtos Jasaitytės nuotrauka

PrintFriendly

·

Nov/10

18

Laikas subręsti kūrybiniam mąstymui

2009 m. gruodžio  14 d.  “Vertybėmis pagrįstą reformą” pristačiau Laisvojo universiteto klausytojams Kaune. Tame susitikime dalyvavo apie dvidešimt jaunųjų gydytojų ir  Kauno medicinos universiteto studentų. Į susitikimą taip pat buvo atėjusi ir “Ūkininko patarėjo” priedo “Šeimininkė” korespondentė Edita Gruiniūtė.

Prabilus apie reformą, daugelyje žmonių paprastai kyla įvairių, dažniausiai, negatyvių jausmų virtinė. Iš vienos pusės šiandien yra aiškus reformos būtinumo supratimas jau dvidešimt metų nustojusioje vystytis sveikatos apsaugos srityje. Tačiau žvelgiant tik į vieną sveikatos apsaugos ministerijos siūlomą reformos projektą, ir tą patį nepateiktą gilesnei Lietuvos visuomenės diskusijai, susidaro įspūdis, kad jis parengtas orientuojantis tik į juo suinteresuotos oligarchinės grupės poreikius. Lietuvos žmonės sukyla ne prieš pačios reformos buvimą, o prieš  tai, kad jiems nesuteikiama galimybė patiems dalyvauti reformos varianto pasirinkime ar net kūrime. Tuo labiau, kad rinktis yra iš ko. Juk įvairias reformų variacijas siūlo tiek asmeninės, tiek ir visuotinės iniciatyvos. Dėl nepagarbos gydytojo profesijai ir būtinos reformos delsimo į Jungtinę Karalystę emigravęs gydytojas Audrius Šimaitis šiandien siūlo projektą, papildantį šiuo metu numatomą vykdyti reformos variantą ir kur kas labiau, anot jo, atitinkantį tiek gydytojų, tiek pacientų lūkesčius.


Dabartinę sveikatos apsaugos sistemą būtina reformuoti – tai pripažįsta kone kiekvienas. Tačiau ko reikia, kad reformos nebijotume, gal jos net lauktume?


Reforma yra vertybinis ir kokybinis pokytis. Jis neįmanomas be mąstymo pokyčio, kuriuo sukuriamos naujos struktūros. Pinigai visada yra svarbus veiksnys, bet jų toms vertybėms sukurti nereikia. Kalbant apie mediciną, daug svarbiau sukurti paslaugų ir darbo organizavimo principus, pagrįstus tomis naujomis esminėmis vertybėmis.

Bet koks reformos planas turi būti pagrįstas strateginio planavimo principais. Vienas pagrindinių – tai kūrybiškumas, skatinantis atsisakyti standartinio mąstymo ir į esamą situaciją pažvelgti kitaip. Vadovaujantis šiuo principu, pralaimėjusiųjų nebūna, laimi visi.

Tačiau šiandien taikomi seni mąstymo būdai, o iškilusios problemos vis dar sprendžiamos pasitelkiant tam tikrus trafaretinius modelius. Vienas jų – tai piramidinis hierarchinis mąstymas, kai iniciatyvos ir sprendimai nuleidžiami iš viršaus, šiuo atveju – ministerijos. Taigi sprendimus priima mažos žmonių grupės, nedalyvaujant daugumai su situacija susijusių žmonių – gydytojams ir slaugytojams. Dėl to sistema yra neefektyvi, ir atsiranda palanki terpė korupcijai klestėti. Taigi būtina keisti vertybių skalę ir, atsisakius hierarchinio piramidinio modelio, pasukti bendradarbiavimo ir kolektyvinių sprendimų keliu.

Kokie konkretūs veiksmai leistų tai padaryti?


Esamą situaciją tikrai pagerintų asociacijų įkūrimas; jas sudarytų tos ligoninės, kuriose rengiami gydytojai. Jos būtų atsakingos už visų teikiamų paslaugų organizavimą regione. Jokiu būdu negalima steigti bendros visos šalies asociacijos, nes ji būtų tapati ministerijai. Manau, einant mano minėtu keliu, būtų sėkmingai derinami vertikalūs ir horizontalūs sprendimai. Tai reiškia, kad aukštesnė institucija, pavyzdžiui, ministerija, priima bendro pobūdžio sprendimą, o jį konkrečiai įgyvendina žemesnė institucija, šiuo atveju – asociacija. Pavyzdžiui, ministerija priima sprendimą mažinti ligoninių skaičių. Tai tikrai reikia daryti, tačiau tai galėtų įgyvendinti būtent asociacija, kurios atstovams daug geriau žinomi regiono ypatumai bei pacientai. Tokiu atveju kolektyviai priimami asociacijų sprendimai kur kas labiau atitiktų regiono lūkesčius. Tai būtų vienas iš efektyvių įrankių, padedančių mažinti esamą korupcijos indeksą (bet kokie korupciniai veiksmai būtų akivaizdžiai matomi). ES duomenimis, Lietuvos gyventojų nepasiekia apie dvidešimt procentų visų mūs šaliai skirtų pinigų. Anot mano kolegų, tai gerokai sumažintas skaičius.
Be to, asociacijos sudarytų prielaidas regioninių specialistų sutartims. Tada specialistas dalį laiko dirbtų bazėje, o kitu laiku galėtų vykti konsultuoti į regiono ligonines. Taip iš dalies būtų galima spręsti specialistų trūkumo regionuose ir Lietuvoje klausimą. Mūsų nedidelė šalis tam ypač palanki. Pavyzdžiui, iš Vilniaus nuvykti į Trakus netrunka daug laiko. Siūlyčiau užmiršti tą seną sovietinį žodį – etatas. Ministerijos lygmeniu sudaryta gydytojo sutartis, kurioje atsispindėtų šiuolaikiniai gydytojo darbo principai, jo dabartinės darbo ypatybės ir dabartiniai poreikiai, leistų daug labiau tobulinti praktinius įgūdžius. Esant dabartinei tvarkai – 38 valandų darbo savaitei – ministerija ar gydymo įstaiga tikisi, kad visą šį laiką gydytojas praleis prie ligonio lovos arba poliklinikos priimamajame. Tai ir yra senas požiūris, neatitinkantis šių dienų realijų. Gydytojo darbas šiandien susideda (arba turėtų susidėti) iš kelių itin svarbių dalių: klinikinio darbo, darbo su dokumentacija, organizacinio darbo, dalyvavimo įvairių organizacijų veikloje, mokomojo bei akademinio darbo.

Šiandien viena didžiausių korupcijos erdvių – valstybinės medicinos paslaugas teikiančios įstaigos. Kiek tikėtina, kad įsigalėjusį požiūrį ir etiškumo pamynimą pakeis nauja sprendimų priėmimo tvarka?


Visuomenė turi matyti, kad gydytojai nori keistis. Jos požiūris į juos šiandien skeptiškas. Tačiau jeigu nebus pakeistas valstybės požiūris į medikus, tikėtis sėkmės neįmanoma. Kalbu tiek apie darbo sąlygas, tiek apie galimybes tobulėti ir apmokėjimą. Turi kisti ir pačios ministerijos požiūris į tai, kas yra geras gydytojas specialistas. Geras gydytojas turi aktyviai dalyvauti paslaugos vystyme ir dalyvauti sveikatos apsaugos valdyme, turi jaustis šeimininku to, ką jis daro. Tada atsiras noras keistis,dalyvauti.
Taigi kitas svarbus principas, būtinas sėkmingam reformos įgyvendinimui, – tai visuotinis siūlomų sprendimų svarstymas, viešas ir skaidrus.

Šiandien dauguma gydytojų net nežino, kokia konkreti reforma vykdoma, nedalyvauja priimant sprendimus. Kita vertus, jie net neturi galimybės išsakyti savo nuomonę taip, kad ji būtų išgirsta ir į ją būtų bent kiek atsižvelgta. Dažnai, kalbant apie reformą, klausiama: „O ką tai man duos?“ Visada būtina atsakyti, ką tai duos konkrečiai gydytojui ar pacientui. Tai svarbus klausimas, bet kartu ir labai trumparegiškas, nes jis dažnai pernelyg susijęs su materialine gerove, kurios tikimasi gauti.

Dabartinį visuotinį gydytojų pasyvumą skatina ir tai, jog visus sprendimus priima tik ministerija, kitiems lieka tik sekti jų rezultatus. Tai sovietinio mąstymo anatomija, kai sprendimus už tarybinę liaudį priimdavo vos keli asmenys. Taigi šiandien susiduriame su to paties mąstymo stereotipo atkartojimu. Todėl būtina stiprinti gydytojų savivaldą, iniciatyvą ir laipsniškai jai perduoti vis daugiau funkcijų. Kaip augančiam vaikui tėvai suteikia vis daugiau atsakomybės. Kas gali už regioną nuspręsti, kas jam geriau: ministerija ar pats regionas?

Galbūt gydytojus tenkina gaunamas nemenkas nelegalus priedas prie atlyginimo, dėl to jie nesuinteresuoti bet kokia reforma?


Medikų gerovės suvokimas apima tris sąvokas: materialinę, psichologinę ir socialinę. Žvelgiant iš materialinės pusės, situacija nėra labai bloga. Ir šiandien kai kurie gydytojai gauna solidų atlyginimą, pavyzdžiui, dešimt tūkstančių į rankas. Manau, ateityje jie turėtų pasirašyti etikos kodeksą, kad atsisako nelegalių papildomų mokėjimų. Tada visuomenė matytų, kad gydytojai yra pasirengę keistis. Psichologinis ir socialinis aspektas gerokai atsilieka nuo to, kurio būtų galima tikėtis. Paprastai gydytojai dirba dviem etatais, po dvylika ar keturiolika valandų per dieną.
Slaugytojų socialinė ir psichologinė situacija irgi panaši. Jos šiandien vertinamos nepakankamai. Be to, tiek visuomenė, tiek gydytojai neišnaudoja jų potencialo. Slaugytojos su aukštuoju išsilavinimu dirbą tą patį darbą, kaip ir neturinčios universitetinio išsilavinimo. Išplečiant diplomuotų slaugytojų kompetencijos ribas, būtų galima sumažinti gydytojų darbo krūvį ir tą laiką skirti profesiniam tobulėjimui bei sudėtingesniems darbams atlikti.

Jūsų nuomone, kokias vertybes pamina šiuo metu planuojama įgyvendinti vadinamoji „3R“ ligoninių reforma?


Reforma vyksta tada, kai ja suinteresuotos visos šalys: pacientai, medikai ir visuomenė. Šiuo atveju centrinė ašis yra pacientas. Todėl būtina atsižvelgti į jo poreikį gauti geras kokybiškas paslaugas bei jų prieinamumą visais atžvilgiais, įskaitant ir paslaugų buvimą kuo arčiau namų. 2006 metais Liuksemburge visos Europos Sąjungos šalys, tarp jų ir Lietuva, pasirašė Europos Tarybos rekomendacijas „Tarybos išvados dėl ES sveikatos apsaugos sistemų bendrųjų vertybių ir principų“.

Dokumente numatyta, kokiais pagrindais turėtų būti vykdomos visos reformos. Pabrėžta, kad būtina vadovautis esminėmis vertybėmis: lygybe, solidarumu, prieinamumu prie aukšto lygio paslaugų ir universalumu. Tačiau dabartinė sveikatos apsaugos ministerijos siūloma reforma – ne 3R, o 5R3R2V (5R reiškia 5 Lietuvos regionus, kuriuose yra trijų lygių – respublikinės, regioninės ir rajoninės – ligoninės, 2V reiškia dvi valstybinio finansavimo universitetines ligonines Vilniuje ir Kaune) – neužtikrina, kad visi šalies gyventojai gaus vienodai geras paslaugas. Šios dvi – Vilniaus ir Kauno universitetinės ligoninės bus valstybinio finansavimo, tad veikiausiai planuojama kurti du skirtingus finansavimo lygius. Jeigu iš tiesų taip bus, apie 60 proc. Lietuvos gyventojų (Šiaulių, Panevėžio ir Klaipėdos regionų) nebus sudarytos vienodos sąlygos gauti universitetinio lygio paslaugas. Be to, bus beveik neįmanoma įgyvendinti ir kitos Europos Sąjungos siūlomos bendrosios vertybės – pacientų prieinamumo prie aukšto lygio paslaugų. Per pastaruosius dvidešimt metų universitetinės ligoninės, kitaip negu regioninės, gaudavo neproporcingai didesnį finansavimą. Tai viena iš priežasčių, kodėl trūksta specialistų regionuose. Jeigu tai tęsis, gydytojai ir toliau nenorės dirbti regionuose.
Taip pat visuomenė turėtų pasakyti, kokio medicininio modelio pageidautų. Valstybinio, valstybinio ir privataus ar tik privataus. Dabartiniame (2008-2012 metų) plane dėl nuoseklumo ir valstybės politikos stokos laikomasi nuostatos, kad pinigai turi sekti paskui pacientą. Tokiu atveju, sukuriant trijų lygių ligoninių sistemą, numatant tokį pacientų judėjimo mechanizmą, įteisinama valstybinė medicina, o privačios medicinos praktikai erdvės lieka itin mažai. Olandijos patirtis parodė, kad sėkmingiausias yra privačios ir valstybinės medicinos sveika konkurencija, kai teritorinės kasos konkuruoja su valstybinių ligoninių kasomis ir nėra jokių regiono ribų. Šiandien pripažįstama, kad būtent Olandija teikia vienas geriausių paslaugų Europoje.

Šiam projektui parengti ir tobulinti jau paskyrėte penkerius metus. Tačiau ministerija kol kas taip ir neišgirdo net pačių pagrindinių, gilesnės diskusijos vertų Jūsų siūlomų principų.


Šį procesą vertinu kaip ilgalaikį. Pastangos niekada nenueina veltui. Tikiu, kad pasiryžimas, tikėjimas, noras, atkaklumas ir nesitaikstymas su esama situacija tikrai atneša konkrečių rezultatų.
Ačiū už pokalbį.

***

Nuotraukos autorė Rūta Jasaitytė

PrintFriendly

· · · ·

Nov/10

6

Labiausiai skaitomi įrašai – rugsėjis

1. Kristina Andrėkutė. Rimčiausi dalykai gyvenime nutinka spontaniškai

Neretai rimčiausi dalykai gyvenime nutinka gana spontaniškai. Man taip buvo su sprendimu emigruoti…Truputį daugiau laiko pamąstymui apie ateities perspektyvas ir emigracijos pliusus bei minusus atsirado mėnesiui išvykus praktikai į Vokietiją …

… Vokietijoje į skyrių guldomas pacientas iš karto priskiriamas vienam ar kitam jaunajam gydytojui, kuris jį apžiūri, paskiria tyrimus ir gydymą. Nereikia eiti susikibus su vyresniuoju kolega prisistatyti. Nereikia tartis dėl kiekvieno punkto paskyrimuose. Daugiau atsakomybės, bet daug daugiau pasitikėjimo bei motyvacijos tobulėti …

… Ir visas puikiai paruošto lietuviško gydytojo darbas lieka tik rašyti receptus ir traktatus ligos istorijose. Vokietijoje banalius paciento statusus ir skundus kompetentingos surašyti ir slaugytojos …

…Tiesa, kalbant apie gydytojų pajamas, sunku nepaminėti kyšių.  Dėl to, kad Vokietijoje pacientas tau nesumąstys atnešt voko su pinigais, tiesiog ramiau dirbti…

…Ir tas mokslas čia labiau mokslinis, niekas nesigina disertacijų iš retrospektyviai surūšiuotų ligos istorijų…

…Ir visos Lietuvos labui visgi norėtųsi tikėti tuo populiariu šiuo metu teiginiu, kad „geriausi specialistai neemigruoja“.  Kaip ir tuo, kad Lietuva pagaliau pradės rūpintis, kaip tiems likusiems geriausiems specialistams suteikti visas sąlygas dirbti ir tobulėti…

2. Šveicarijos radijas DRS apie korupciją ir kyšininkavimą Lietuvos medicinoje

… Dvi skirtingos Lietuvoje vykdomos sveikatos politikos vietos, Vilniaus universitetinė ligoninė ir ambulatorija Kačerginėje. Ligoninė gauna milijonus eurų, ambulatorija tik keletą centų …

… Aišku tik tiek, kad, palyginus su kitomis ligoninėmis, Vilniaus universitetinė ligoninė surijo nemažai pinigų …

… Situaciją dar labiau pasunkina korupcija. Užsienio ekspertai spėja, kad 25 procentai ES lėšų, skirtų Lietuvos sveikatos apsaugos sistemai, nutekėjo į asmenines kišenes. „Kai kurie ligoninių direktoriai pasistatė didžiulius pastatus su privačiais kabinetais. Kyla klausimas – kaip jie gali sau tai leisti?“ …

… Kuo daugiau valdžios turi ligoninių vadovai, tuo didesnės korupcijos apimtys…

… Genovaitė ambulatorijoje uždirba labai mažai: dirbdama puse etato, teuždirba 400 litų. Pavertus Šveicarijos frankais tai net nesiektų 50. Tai yra pats žemiausias atlyginimas dirbantiems Lietuvos sveikatos apsaugos srityje…

3.   Birutė Jankuvienė. Keturiolika bučinių į galvytę

… Porą mėnesių rytais pakostintį vyrą vos ne jėga priverčiau atlikti tyrimus. Kraujo tyrimas mus pribloškė. Tą pačią dieną hematologai patvirtino lėtinės mieloleukemijos diagnozę …

… “Gyvensi penkis metus”, – drėbtelėjo pagyvenusi hematologė, duodama suprasti, kad dar kokius du, tris metus pridėjo…

… Kaip baisu yra žinoti, jog yra galimybė padėti mano brangiausiam žmogui, bet ji nepasiekiama. Mes nekalti, kad mūsų tokie žeminančiai maži atlyginimai, jog negalime leisti sau tinkamai gydytis …

… Tada prasidėjo grumtynės su didžiuliu biurokratijos kalnu Lietuvoje. Po ilgai trukusių įvairaus lygmens atsirašinėjimų, įtikinėjimo, netgi grasinimų. Buvau pasiryžusi su visais vaikais badauti prie Seimo, paskelbusi visam pasauliui, kaip Lietuvoje pasmerkiamas mirčiai gydytojas, atidavęs medicinai gražiausių dvidešimt savo gyvenimo metų, keturių nepilnamečių vaikų tėvas…

P.S. Netyčia iš pradžių buvome paskelbę juodraštinį variantą, todėl kompjuteris rodo kaip du skirtingus įrašus. Iš viso – 242.

4.  Dvidešimt devyni klausimai ministrui Raimondui Šukiui

… Vienas iš reformos tikslų buvo paslaugų optimizavimas ir sudėtingų operacijų bei procedūrų telkimas dideliuose centruose. Dėl to mažesnėse Lietuvos ligoninėse buvo uždaromi ištisi skyriai. Lietuvoje egzistuoja du organų transplantacijos centrai: Vilniuje ir Kaune. Abu šie centrai atlieka labai nedidelį operacijų skaičių. Šios operacijos yra pačios brangiausios sveikatos apsaugos intervencijos, reikalaujančios didelio ir ilgalaikio įdirbio bei pastangų. Niekur pasaulyje nėra taip, kad du transplantacijos centrai būtų išsidėstę 100 km spinduliu 3 milijonus gyventojų turinčioje valstybėje. Kodėl reformoje nėra numatyta turėti tik vieną tokį centrą siekiant optimizuoti ir taip negausias šalies finansines galimybes? Ar nepažeistas socialinio nešališkumo ir  bendruomeninio teisingumo principas, kai nebuvo apskritai kalbama šiuo klausimu ir nedaroma jokių žingsnių sprendžiant šią įsisenėjusią problemą? …

____

Nuotraukos autorė Rūta Jasaitytė

PrintFriendly

· · · · · ·

Theme Design by devolux.nh2.me