Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

TAG | Rytų Europa

Jul/10

13

Dr. L. Sidrys. Lietuvoje vyksta grumtynės tarp rytų ir vakarų

Draugas”, 1993, birželio 18

Dažnai iš buvusių sovietinių piliečių girdime: „Gyveni­mas buvo daug geresnis Brežnevo laikais”. Tada gyvenimas buvo normalus, nebuvo eilių prie krautuvių, netrūko duo­nos ir degtinės. Rublio vertė buvo pastovi, nebuvo infliaci­jos, nebuvo spekuliantų. Vaikų mokslas buvo nemokamas. Medicina buvo nemokama. Nereikėjo rūpintis dėl senatvės. Gatvėje nereikėjo bijoti, kad kas nors užpuls. Viešas susisie­kimas, ypač lėktuvais, buvo labai pigus. Nors reikėjo daug metų laukti buto, mašinos, atrodė, kad vis dėlto vyko pa­žanga. Materialinės gyvenimo sąlygos po truputį gerėjo.

Nomenklatūrai tai buvo labai geri laikai. Ji turėjo neri­botas privilegijas: atskiras krautuves, specialias ligonines, limuzinus su vairuotojais. Net oro uoste buvo atskiras lau­kiamasis. Nomenklatūros damos vartojo 300 dolerių vertės prancūziškus kvepalus, įsigydavo madingų drabužių.

Kai girdime, kad lietuviai taip kalba, prisiminkime, kad Brežnevo laikais ekonomikos gerovė buvo pasiekta milijonų nekaltų žmonių gyvybių kaina. Milijonai kaceto darbininkų priverstiniame darbe kirto miškus, kasė mineralus, kanalus, statė užtvankas. Šie vergai pastatė Sąjungos pamatus, o ant tų pamatų dirbo ištisi fabrikai, pokario metais pavogti iš Vokietijos, Čekijos, Vengrijos. Visuomeninę ramybę garan­tavo negerų įstatymų ir gerų piliečių santvarka, o žiaurus teroras ir visuotinė baimė.

Senovės romėnai gerai gyveno. Jų vergai dirbo. Ameri­kos pietiečiai gerai gyveno. Juodieji vergai dirbo. Sovietų nomenklatūra gerai gyveno. Proletarai ir kaliniai dirbo.

Tikra ironija, kad komunistai skelbė klasių kovą: proletarų prieš išnaudotojus kapitalistus, o pati nomenklatūra pasidarė valdančiąja privilegijuota klase. Ji teigė, kad val­stybės turtas priklauso visiems, tačiau tuo turtu naudotis galėjo tik ji. Prisimenu anekdotą, kaip Brežnevo mama, kartą pamačiusi jo prabangių mašinų rinkinį, susirūpinus paklau­sė: „Sūnau, ką tu darysi, kai komunistai ateis?”. Paskelbus Nepriklausomybę, buvusieji valdžioje turtą pasiėmė, išvogė, nes visuomet žiūrėjo į jį kaip į savo nuosavybę.

Šiems nomenklatūrininkams Nepriklausomybės atkūri­mas nebuvo demokratijos, socialinės lygybės, teisinės sant­varkos paskelbimas. Tik Vakarų kultūros žmonės taip galvo­ja. Lietuvos nomenklatūra yra rytiečių, maskviečių kultū­ros auklėtiniai. Daugelis jų baigė mokslus Maskvoje, jų tobu­linimosi kursai irgi vyko Maskvoje arba Leningrade. Jiems Vakarai buvo ir liko nepažįstamas, bauginantis pasaulis.

Rytų žmonės nieko arba labai mažai žino apie Vakarų kul­tūros ir filosofijos pasaulį. Universitetą baigė, nepaskaitę Sok­rato, Platono, Aristotelio, Senojo ir Naujojo Testamento, Au­gustino, Akviniečio, Paskalio bei kitų Vakarų kultūros mąs­tytojų. Jie kalė Marksą ir Leniną, komunizmo ir Sąjungos istoriją, partijos kongresų rezoliucijas, ateizmą. Tas mokslas sukūrė cinišką, amoralią, savanaudišką pasaulėžiūrą. Rytų tradicijoje nerasi sąvokos, kad valdžios pareigūnas yra žmo­nių tarnas. Rytuose žmonės yra valdininkų tarnai. Uzurpa­vusi valdžią, nomenklatūra jos lengvai nepaleis, pasistengs perduoti valdžią net savo vaikams.

Patronizmas nėra žinomas dalykas Vakaruose. Tai rytie­tiška nepotizmo tradicija. Duris atveria ne studento gabu­mai ar darbštumas, bet tėvo pavardė bei įtaka. Prieš trejus metus Lietuvoje vyko konkursas, turėjęs atrinkti penkis me­dikus vykti į JAV. Jų laukė Lietuvių fondo stipendija. Pasau­lio Lietuvių gydytojų sąjungos parama, patalpos Lietuvių pasaulio centre. Sveikatos apsaugos ministras J. Oleka vie­šai tvirtino, kad šių gydytojų atranka vyko nešališkai, objek­tyviai. Vėliau paaiškėjo, kad gabesni medikai buvo išstumti ir į jų vietą parinkti profesorių vaikai.

Nepotizmas yra labai žalingas visuomenei. Taip išrinktie­ji ir jų šeimos džiaugiasi, didžiuojasi, o tūkstančiai studentų nusivilia, praranda norą dirbti, nes mato, kad neturi tikrų galimybių gabumais ir darbštumu įgyvendinti savo svajonių.

Šiapus Atlanto tas nepotizmas irgi turėjo neigiamų rezul­tatų. Buvo numatyta pakviesti dar šešis gydytojus. Lietuvių fondas jau buvo paskyręs stipendijas. Tačiau Pasaulio Lietu­vių gydytojų sąjungos valdyba, nusivylusi pirmųjų atstovų elgesiu, atšaukė šią programą.

Lietuva yra tarp Rytų ir Vakarų. Dar ilgai grumsis šios kultūros, kol Lietuva išryškins savo pačios identitetą. Išei­vijos užduotis yra paaiškinti Vakarų kultūros teigiamas sa­vybes, bandyti jas puoselėti Lietuvoje. Turime remti Lietu­vos žmones, padėti jiems išardyti nomenklatūros struktūras ir galvoseną.

PrintFriendly

· · · · ·

Jul/10

5

Nebaigta pasaka apie Ivaną

http://dryicons.com/

Gyveno kartą Ivanas Bulgarijoje ir šildėsi saulėtose Juodosios jūros pakrantėse.

Mokslus jis baigė tėvynėje ir buvo įgijęs gydytojo kvalifikaciją. Jis buvo didelis savo šalies patriotas. Bulgarijos medicinoje, kaip ir kitose Rytų Europos valstybėse, nelegalūs mokėjimai labai paplitę. Bulgarai jam davė kyšius, jis juos ėmė ir gyveno kaip visi.

Vieną kaitrią vasaros dieną jis tiesiog užmiršo užsidėti kepurę ir saulė perkaitino smegenis. Ėmė jos ir susisuko. Ir ne tik. Jo smegenyse ėmė dygti orumo, savigarbos ir sąžinės daigai. Jis nusprendė, kad kyšis yra amoralu, neetiška ir pažeidžia visuotinio solidarumo principą.

Jam darėsi neramu. Nejaugi šiame amoralumo liūne teks gyventi visą likusį gyvenimą? O gal aš tiesiog apsirgau? Tada Ivanas nusprendė apie tai išsipasakoti savo artimiausiam kolegai (-ei). Jis (ji) tik numojo ranka ir pasakė: mūsų jau niekas nepakeis, reikia naujos kartos.

Spjovė daktariukas ant viso to saulėto Juodosios jūros paplūdimio ir išvažiavo į Angliją. Iš pradžių jam atrodė, kad pateko į rojų. Kyšio čia ne tik niekas neima, bet ir niekas neduoda. Jis pagalvojo: “Žinai, Anglijos lietūs man daug geriau nei Bulgarijos saulė. Tikras rojus.”

Lašas po lašo ir akmenį pratašo. Nusibodo daktariukui Anglijos lietūs. Jis pradėjo svajoti. O ką, jeigu Anglijos rojų perkelti į Bulgariją? Ši mintis jam taip įkaitino vaizduotę, kad jis ėmė ir nusprendė grįžti į Bulgariją. Kreipėsi į ligoninės direktorių. Ir čia į Ivaną direktoriaus lūpomis trenkė perkūnas. Iš “turtingo” bulgaro direktorius pareikalavo “otkato”. Viso labo tik 20 tūkst. eurų už pelningą postą.

Ivanas vėl klausia kolegų: ką daryti? Sumokėk ir vėl būsime drauge. Jam irgi reikia gyventi. Šį kartą Ivanas patikėjo savo kolegomis, nes jam taip norėjosi gyventi Tėvynėje. Tačiau Tėvynėje jis dirbti jau nebegalėjo. Prieš kelerius metus sąžinės ir savigarbos daigai jo smegenis pavertė neįžengiamais padorumo ir vertybių brūzgynais. Kyšių jis imti negalėjo, o atlyginimas  buvo mažas. Aplinkiniai į jo moralines aimanas žiūrėjo abejingai ir galvojo, kad tai yra “kapitalistiniai prasimanymai”. Nebegalėjo Ivanas daugiau nei gyventi, nei daryti taip, kaip daro visi.

Greitaeigis traukinys 300 km per valandą greičiu skriejo Lamanšo sąsiauriu. Ivano minčių brūzgynuose sklandė paskutiniai kolegų ištarti žodžiai: “‘Ir ko jam čia trūko… Juk viską turėjo…”

Tada jis atsiminė kažkada buvusios geriausios draugės žodžius, kad situacijai pakeisti “reikia naujos kartos”. Gal ir teisingai draugė šnekėjo. Tačiau vieno dalyko Ivanas negalėjo suprasti. Iš ko gi mokysis tos būsimosios kartos?

V. P. (vieša paslaptis). Tai visai ne pasaka . Tai tikra istorija, dažnai pasakojama tarptautinėse konferencijose apie Rytų Europos medicinos problemas.

Skelbta  “Vakarų Eksprese”

PrintFriendly

· ·

Theme Design by devolux.nh2.me