Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

TAG | sėkmės istorija

Du tūkstantųjų lapkričio tryliktoji. Ryte viename iš dienraščių pasirodė didžiulis straipsnis apie pacientų pamėgtas gydytojas. Jų tarpe buvau ir aš. Džiugiai prasidėjusi diena, deja, nebuvo tokia laiminga.

Porą mėnesių rytais pakostintį vyrą vos ne jėga priverčiau atlikti tyrimus. Kraujo tyrimas mus pribloškė. Tą pačią dieną hematologai patvirtino lėtinės mieloleukemijos diagnozę.

“Gyvensi penkis metus”, – drėbtelėjo pagyvenusi hematologė, duodama suprasti, kad dar kokius du, tris metus pridėjo. Tuo metu vyrui buvo keturiasdešimt ketveri. Turėjome keturis vaikus, iš kurių mažoji buvo tik ketverių. Būdami gydytojais puikiai supratome padėties sudėtingumą.  Juolab, kad vyras neturėjo brolių nei seserų, todėl vienintelis radikalus gydymas – kaulų čiulpų transplantacija jam nebuvo įmanoma. Meldžiau Dievo stebuklo, meldžiau jėgų viską ištverti, meldžiau teisingų sprendimų. Į mano maldą Dievas atsakė greitai. Tą pačią savaitę spaudoje pasirodė straipsnis apie naujus vaistus nuo leukemijos – imatinibą, kurio pirmieji bandymai jau atlikti JAV, davė puikius rezultatus. Supratau, kad informacija skirta man, kad turiu vyrui gauti šiuos vaistus. Imatinibo kaina penkiolika tūkstančių litų mėnesiui. Tokią pinigų sumą mes su vyru dirbdami gydytojais galėjome uždirbti per metus laiko. Juolab, kad dar reikėjo išmaitinti keturis savo vaikus.

Kaip baisu yra žinoti, jog yra galimybė padėti mano brangiausiam žmogui, bet ji nepasiekiama. Mes nekalti, kad mūsų tokie žeminančiai maži atlyginimai, jog negalime leisti sau tinkamai gydytis. Tuomet ryžausi kovoti, kad gydymas imatinibu būtų pirmiausia įteisintas, o po to ir kompensuojamas iš valstybės biudžeto. Mano argumentus sustiprino hematologijos klinikos Bazelyje profesorių konsultacija. Jie patvirtino, kad mano vyrui imatinibas būtų vienintelė galimybė išgyventi.

Tada prasidėjo grumtynės su didžiuliu biurokratijos kalnu Lietuvoje. Po ilgai trukusių įvairaus lygmens atsirašinėjimų, įtikinėjimo, netgi grasinimų. Buvau pasiryžusi su visais vaikais badauti prie Seimo, paskelbusi visam pasauliui, kaip Lietuvoje pasmerkiamas mirčiai gydytojas, atidavęs medicinai gražiausių dvidešimt savo gyvenimo metų, keturių nepilnamečių vaikų tėvas.

Vaistą gauti pavyko. Iš pradžių pati farmacinė kompanija Novartis teikė labdarą, vėliau patekome į laimingųjų, kuriems valstybė apmokėjo gydymą, sąrašą. Rezultatai buvo stulbinantys. Kraujo tyrimas normalizavosi per porą mėnesių, savijauta sparčiai taisėsi. Taip mes jau sulaukėme dešimto nuostabaus rudens.

Rašydama šį straipsnį, regiu pro langą laimingą vyrą, skinantį obuolius nuo savo skiepytų obelų. Iki šiol dirba, sportuoja. Jau sulaukėme trijų anūkų iš vyresniosios dukters. Vidurinieji studijuoja mediciną. Dukra nori pasišvęsti hematologijai. Mažylė, tėvelio numylėtinė, nenueina miegoti, nesulaukusi tėvelio bučinių į galvytę. Tėvelis bučiuoja tiek kartų, kiek ji turi metų. Šiais metais jau keturiolika bučinukų,

Gal Dievas duos sulaukti aštuoniolikos ar dar daugiau.

*****

Birutė Jankuvienė dirba šeimos gydytoja UAB “Birutės šeimos medicinos praktikoje”. Ji taip pat yra šios UAB direktorė.

PrintFriendly

· ·

Sep/10

17

Ir vienas lauke karys

http://dryicons.com/

Liaudies išmintis sako: “Vienas lauke ne karys”. Tačiau viena Jungtinės Karalystės pilietė suabejojo šia tiesa ir metė iššūkį daug metų galiojančiam įstatymui, atsispyrusi pagundai pasielgti taip, kaip iki šiol darė visi.

46 metų moteris, daugiau kaip dešimtį metų serganti išsėtine skleroze, jautė, kaip senka jos kūno jėgos, ir nusprendė, kad ateis toks momentas, kada ji tiesiog nebenorės gyventi. Moteris yra pasiryžusi savo gyvenimą baigti eutanazija.

Diskusija apie eutanaziją nėra šio straipsnelio tikslas. Straipsnelis tik apie vieną šios istorijos aspektą, kuris tiesiogiai nesusijęs su eutanazija, tačiau byloja apie žmogaus norą, užsispyrimą ir netgi aistrą pasielgti pagal įstatymą ir apie drąsą mesti iššūkį egzistuojančiai tvarkai.

Jungtinėje Karalystėje, kitaip nei Olandijoje, Šveicarijoje ir dar keliose Europos valstybėse, eutanazija nėra legali. Tačiau niekas negali uždrausti žmogui keliauti į “Dignitas” kliniką Šveicarijoje, kur, sumokėjus 5 tūkstančių svarų mokestį, galima pasinaudoti šia paslauga. Dauguma žmonių, siekiančių eutanazijos, yra sunkūs ligoniai, nepajėgūs nukeliauti iki Šveicarijos. Dar svarbiau tai, kad jie nori, jog mirties valandą šalia būtų artimas žmogus.

Nuo 1961 metų Jungtinėje Karalystėje galiojantis įstatymas numato, kad bet kuris asmuo, padedantis eutanazijos siekiančiam žmogui, gali būti nubaustas kalėti iki 14 metų. Juridinė pagalbos sąvoka nėra apibrėžta. Ar užtenka sėdėti šalia žmogaus lėktuve lydint jį iki Šveicarijos, būti šalia lovos, ar pakanka nupirkti artimam žmogui bilietą į Šveicariją? Aiškaus atsakymo į šiuos klausimus niekas nežino. Tačiau visuomenėje ir žiniasklaidoje nuolat pabrėžiama, kad, pagal egzistuojantį įstatymą, žmogus, padedantis eutanazijos siekiančiam artimui, gali būti persekiojamas.

Debbie Purdy, 46 metų moteris, serganti išsėtine skleroze, nusprendė, jog ji nenorėtų mirti, tiksliai nežinodama, ar jos vyras nebus persekiojamas teismų už tai, kad paskutinę gyvenimo akimirką buvo su ja. Ji kreipėsi į teismą. Šis jos paklausimą ir bylą atmetė.

Debbie Purdy tai netenkino. Ji kreipėsi į Lordų Rūmus, aukščiausią teisminę instituciją. Ši priėmė sprendimą, kad prieš taikant šį įstatymą turi būti aiškiai įvardijamos sąlygos, kada prokuratūra gali imtis sankcijų. Visi šeši Lordų Rūmų nariai balsavo vienbalsiai – Debbie Purdy naudai.

Nuo 1961 metų galiojantis įstatymas artimųjų atžvilgiu nebuvo pritaikytas nė karto. Iki Debbie Purdy į “Dignitas” kliniką važiavo šimtai Jungtinės Karalystės piliečių, juos lydėjo šimtai artimųjų.

Tačiau Debbie Purdy nenorėjo daryti taip, kaip daro visi. Visi, nepaisydami grėsmingo įstatymo, rizikuodavo, lydėdavo savo artimuosius, ir laukdavo – kas bus toliau. Debbie Purdy nusprendė, kad negarbinga pažeidinėti įstatymą. Be to, ji nenorėjo, kad po jos mirties vyras, lydėjęs kelionėje į Šveicariją, negalėtų gyventi ramiai ir kasdien lauktų kvietimo į teismą.

Debbie Purdy šventė didelę pergalę, nors jos dar laukia ilgas kelias iki galutinės išvados. Tačiau šiandien Jungtinėje Karalystėje niekas neabejoja, kad Debbie Purdy švęs dar vieną pergalę – bus panaikintas 48 metus galiojęs įstatymas.

*****

Ši istorija yra viena iš nuostabių sėkmės istorijų. Mąstydamas apie šią ir kitas Jungtinės Karalystės spaudoje skelbiamas sėkmės istorijas, nejučia apsistojau ties viena mintimi. O kaip Lietuvoje? Nejaugi Lietuvoje nėra sėkmės istorijų? Nejaugi sėkmingi yra tik tie, kurie aprašomi “Žmonėse”, “Stiliuje” ir kituose panašiuose žurnaluose? Kodėl į juos patenka tik verslininkai, įtakingi veikėjai, politikai? Nejaugi eilinių Lietuvos žmonių tarpe  nėra tokių žmonių kaip Debbie Purdy? Tokių žmonių, kurie pasiruošę mesti ir meta iššūkį egzistuojančiai tvarkai  (betvarkei?), iššūkį vis gilėjančiai socialinei neteisybei, verčiančiai žmones emigruoti, žmonių, kurie tiesiog meta iššūkį biurokratijai ir jos tarpe vis labiau įsigalinčiam cinizmui.  Vieną vakarą atsisėdau ir pradėjau rašyti straipsnį “Sėkmės istorijos: kodėl mes apie jas nutylime?”. Aprašiau dvi sėkmės istorijas. Ir sustojau … Kažko trūko. Tos sėkmės istorijos buvo kolektyvinių pastangų istorijos. Vasaros atostogų metu Klaipėdoje teko susipažinti su šeimos gydytoja Birute Jankuviene. Ji papasakojo savo pastangų kovoje už artimo žmogaus sveikatą epopėją. Tai nuostabi individualios iniciatyvos, begalinio tikėjimo, atsidavimo ir meilės istorija. Apie tai sekantis šimaitis.lt įrašas – Dr. Birutės Jankuvienės pasakojimas  “Keturiolika bučinių į galvytę”.

****

Tekstas “Ir vienas lauke karys”  skelbtas “Vakarų eksprese” .

PrintFriendly

· ·

Theme Design by devolux.nh2.me