Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

TAG | sveikatos apsaugos efektyvumas

Neringa Jasaitytė

Rugjūčio mėnesio skaitomiausi įrašai buvo žemiau nurodyti straipsniai. Abiejų jų kaltininkė – Neringa Jasaitytė.

1. Skaičių magija: Lietuvos sveikatos apsaugos efektyvumas tik 60 procentų.

… Tačiau atrodo, kad tokios mintys jau istorija. ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto absolventės Neringos Jasaitytės magistro darbas „Sveikatos apsaugos sistemos finansavimas ir efektyvumas Lietuvoje“ (2010 m.) yra pirmas rimtas lietuvių autorių mokslinis darbas, kuris, naudojantis skaičių magija, leidžia argumentuotai ir moksliškai atsakyti į pagrindinį klausimą, ypač aktualų laikais, kai tikimybė, jog artimiausiu metu didės sveikatos apsaugos finansavimas, yra maža …..Kas telpa į tuos 40 procentų? Paprasčiausias neefektyvumas, prasta sveikatos apsaugos vadyba, medikų bendruomenės pilietiškumo stoka, korupcija ir visuomenės abejingumas. O gal tai paprasčiausiai visų mūsų bendruomeniškumo stoka?…

2. Neringa Jasaitytė. Neefektyvumą lemia gydymo įstaigų darbo organizavimas

… Lietuvos sistemos neefektyvumą lemia daugybė veiksnių – žinoma, tiek gydytojų, tiek ligoninių lovų skaičius 1000 gyventojų yra gerokai aukštesnis nei daugelyje šalių (tarp analizuojamų 2007 m. ligonių lovų skaičius buvo aukštesnis tik Vokietijoje, o gydytojų  – tik Graikijoje), tačiau, mano supratimu, pagrindinės priežastys slypi giliau. Neefektyvumą dideliu mastu lemia gydymo įstaigų darbo organizavimas, kai tiek pačios ligoninės, tiek ir jų darbuotojai ne visada yra suinteresuoti siekti geriausių rezultatų. Kitas veiksnys – visos sistemos struktūra ir veikimo principai. Kai ligoninės nekonkuruoja tarpusavyje, ligonis neturi teisės laisvai pasirinkti gydytojo …

PrintFriendly

·

1. Neringa, kuo tave sudomino Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos efektyvumo tema?

Sveikatos apsaugos sistema yra viena svarbiausių valstybėje, kadangi ji tiesiogiai paliečia kiekvieną iš mūsų. Daugumos sveikatos sistemų vienas pagrindinių tikslų yra šalies piliečių gydymas bei ligų prevencija, tačiau kalbant apie sergamumą ar kitus sveikatos būklę nusakančius rodiklius, ne mažiau svarbu yra tai, kiek ir kokių išteklių sunaudojama šiems tikslams pasiekti.

Žvelgiant į įvairius sveikatos sistemų reitingus (pvz. Eurohealth Consumer Index), atrodo, kad Lietuvos sveikatos sistemos padėtis tikrai nepavydėtina – Lietuva kelerius metus iš eilės yra tarp paskutiniųjų iš tiriamų šalių (ES bei Norvegija, Šveicarija, Kroatija, Makedonija). Rašydama savo darbą norėjau patikrinti, ar nėra taip, jog pagal tai, kiek išleidžiame sveikatos apsaugai ar kokius išteklius turime, esame ganėtinai geroje pozicijoje.

Kita priežastis, paskatinusi domėtis ne kuria nors kita, o būtent sveikatos apsaugos sistema, yra ta, jog iš aplinkinių teko girdėti nemažai pasakojimų apie sistemos silpnąsias vietas bei pačiai jas pastebėti, taigi nutariau į visa tai pažvelgti iš ekonominės pusės.

2. Gal galėtum trumpai apibendrinti  mokslinio darbo išvadas.

Darbe keliamos problemos – netinkamas lėšų paskirstymas ir neefektyvus turimų išteklių panaudojimas, nulemia sistemos žemesnę kokybę. Atliktų tyrimų rezultatai atskleidė, jog mažėjantys ligoninių lovų ar ligonių apsilankymų stacionare skaičiai neskatina išlaidų sveikatos apsaugai smukimo, o netgi gali lemti jų išaugimą. Be to, buvo patvirtintas spėjimas, jog ypač didelę reikšmę sistemos neefektyvumui turi per didelis sveikatos apsaugos darbuotojų skaičius.

Kadangi į tyrimus dėl informacijos stokos ar prieinamumo nebuvo įtraukti kai kurie kintamieji, tokie kaip neoficialūs mokėjimai, gydytojų ir pacientų pasitenkinimas sistema, rezultatus reikia interpretuoti gana atsargiai. Viena iš šio darbo išvadų yra ta, jog prieš imantis kokių nors reformų ar pakeitimų sveikatos apsaugos srityje, reikėtų atsižvelgti į kiek galima daugiau veiksnių. Tarkime, jei ligoninės yra uždaromos vien tik siekiant sumažinti išlaidas, reikėtų nepamiršti galimo išlaidų išaugimo kitose sveikatos apsaugos sistemos dalyse. Visgi yra būtina didinti sistemos efektyvumą mažinant kai kurių išteklių skaičių ir perskirstant sutaupytus pinigus kitoms sritims, tokioms kaip prevencinės programos ar dienos sveikatos priežiūros centrai.

3. Moksliniame darbe  iš viso tyrei 20 Europos šalių. Pagal resursų panaudojimo efektyvumą Lietuva buvo paskutinėje vietoje. Kitos šalys su santykinai panašiais resursais pasiekia panašius rezultatus, įdėdamos 40 proc. mažiau resursų. Kodėl Lietuvos sveikatos apsaugos efektyvumas toks mažas?

Lietuvos sistemos neefektyvumą lemia daugybė veiksnių – žinoma, tiek gydytojų, tiek ligoninių lovų skaičius 1000 gyventojų yra gerokai aukštesnis nei daugelyje šalių (tarp analizuojamų 2007 m. ligonių lovų skaičius buvo aukštesnis tik Vokietijoje, o gydytojų  – tik Graikijoje), tačiau, mano supratimu, pagrindinės priežastys slypi giliau. Neefektyvumą dideliu mastu lemia gydymo įstaigų darbo organizavimas, kai tiek pačios ligoninės, tiek ir jų darbuotojai ne visada yra suinteresuoti siekti geriausių rezultatų. Kitas veiksnys – visos sistemos struktūra ir veikimo principai. Kai ligoninės nekonkuruoja tarpusavyje, ligonis neturi teisės laisvai pasirinkti gydytojo.

4. Sutinku su išvada, kad Lietuvoje reikia mažinti ligoninių ir gydytojų skaičių. Tačiau ar paprastas mechaninis mažinimas duos teigiamų rezultatų? Ar nenukentės sveikatos apsaugos paslaugų  kokybė, jei nebus lygiagrečiai keičiami darbo organizavimo ir paslaugų  teikimo principai?

Tikrai nemanau, kad beatodairiškas išteklių (ligoninių, lovų, darbuotojų) skaičiaus mažinimas duos pakankamai gerų rezultatų, jei iš vis jų duos. Kaip jau minėjau, imantis bet kokių reformų ar pertvarkų, svarbu atsižvelgti ir į kitus veiksnius – jei uždarome ligoninę, turime išplėsti pirminių sveikatos paslaugų teikėjų tinklą, numatyti, kaip ligonis keliaus iš vienos gydymo įstaigos į kitą, garantuoti, kad jis tikrai bus aptarnautas kitame mieste ir pan. Trumpai tariant, turi būti užtikrintas paslaugų prieinamumas kiekvienam, kuriam jų reikia.

Taip pat ir su gydytojų skaičiaus sumažinimu – negalima tiesiog atleisti žmonių, nepaskaičiavus kiek, kokių specialistų ir kur reikia, kas ir kokiu būdu teiks atleistųjų anksčiau teiktas paslaugas ar bent pirminę pagalbą. Taip pat svarbu suteikti galimybes gydytojams persikvalifikuoti. Tiesiog sumažinus gydytojų skaičių paslaugos taptų sunkiau prieinamos ir labai tikėtina, kad korupcijos ir neoficialių mokėjimų apimtys dar labiau išaugtų.

5. Esamas gydytojų  ir ligoninių skaičius susiklostė, kad galėtų „aptarnauti“ mūsų neefektyvią sistemą. Ji neefektyvi ne todėl, kad yra daug gydytojų ir ligoninių, bet todėl, kad yra neefektyvi  vadyba, paslaugų teikimas – todėl reikia daugiau lovų ir gydytojų jai aptarnauti. Gal visų pirma reikia keisti vadybos principus ir pačios sveikatos apsaugos sistemos struktūros principus?

Visiškai su tuo sutinku. Per didelis ligoninių lovų ir gydytojų skaičius turbūt yra neefektyvumo pasekmė, ne priežastis. Žinoma, didelis išteklių skaičius atėjo dar iš Sovietų Sąjungos, kai jų visų reikėjo labiau, nes sistema tikrai nebuvo efektyvi. Tačiau apmaudu, kad ir dabar lovų bei darbuotojų skaičius, nors ir sumažėjo, išliko santykinai aukštas ir vis dar liudija apie mūsų sistemos neefektyvumą. Todėl pertvarkant sistemą neužtenka tik riboti resursus, t.y. šalinti pasekmes. Reikėtų visų pirma žvelgti, kokios yra jų priežastys ir pradėti nuo jų. Jei paslaugų  teikimas ir ligoninių valdymas būtų optimizuoti, daugumos ligoninių lovų net nereikėtų.

Šiuo metu lovų užimtumas Lietuvoje yra ganėtinai aukštas, kas, rodos, turėtų reikšti, kad visų jų reikia. Visgi, manau, labai tikėtina, kad nebūtinai visos ligoninių lovos yra naudojamos pagal savo tikrąją paskirtį, t.y. yra atvejų, kai į ligoninę paguldomi ligoniai dėl savo pavardės, kad būtų lengviau atlikti tyrimus, o ne dėl to, jog jiems būtina gydytis stacionare. Tai, manau, iškreipia ligoninių lovų užimtumo rodiklį ir sukuria viziją, kad visos ligoninių lovos yra reikalingos. Kita vertus, tokie pavyzdžiai tik patvirtina, jog perorganizavus sistemą, optimizavus paslaugų teikimą ir intensyviai kovojant su korupcija, sveikatos apsaugos sistema taptų efektyvesnė, o išteklių poreikis sumažėtų.

6. Pagal tyrimo duomenis Lietuvai reiktų 40 procentų  mažiau gydytojų. Ar tai nereiškia, jog į tai turėtų atsižvelgti SAM ir institucijos, ruošiančios gydytojus?

Gydytojų ruošimas yra kita opi sveikatos apsaugos sistemos dalis. Per metus medicinos studijas baigia daugybė studentų, tačiau negavę norimos vietos rezidentūroje arba vėliau, ligoninėje, renkasi išvykti iš šalies, kur jų žinios ir noras mokytis bei dirbti būtų vertinamas. Taip ne tik švaistomos lėšos ruošiant gydytojus, bet ir prarandama daug perspektyvių ir norinčių dirbti žmonių.

Institucijos, atsakingos už specialistų ruošimą, turėtų ne tik tiksliai apskaičiuoti, kiek ir kokių specialistų reikia paruošti bei suteikti kokybišką mokslą per pirmuosius šešerius studijų metus, bet ir glaudžiai bendradarbiauti su universitetinėmis ligoninėmis, rūpintis gydytojų rezidentų darbo salygomis, užtikrinti, kad vyresnieji gydytojai dalinsis su jais žiniomis, užuot tik delegavę administracinius darbus. Labai svarbu, kad sistemoje gydytojai vieni kitiems būtų kolegos, o ne potencialūs konkurentai.

7. Ekspertai teigia, kad mechaninis lovų mažinimas ne visada sumažina išlaidas sveikatos apsaugai. Tavo manymu, ar šiuo metu vykdoma 5R3R2V reforma duos tinkamus rezultatus?

Mano atlikto tyrimo rezultatai taip pat parodė, kad lovų skaičiaus mažinimas nebūtinai reiškia mažesnes išlaidas sveikatos apsaugai, t.y. jų mažinimas gali netgi lemti išlaidų išaugimą. Manau, kad 5R3R2V reformos vykdytojai turėtų atsižvelgti ir į tokias galimas pasekmes, antraip reforma  tikrai neleis sumažinti kaštų tiek kiek tikimasi. Juk dar 2002 m. švedų konsultantai siūlė kaip reikėtų restruktūrizuoti sistemą palaipsniui mažinant ligoninių ir lovų skaičių iki 2010 (per 8 metus), kai dabar viską norima įgyvendinti ganėtinai greitai, netgi spontaniškai.

8. Kaip paaiškinti fenomeną, kad pagal gyvenimo trukmę Lietuva yra viena blogiausių  Europoje, o kūdikių mirtingumo rodikliai yra  geri?

Manau, kad Lietuvoje trumpesnę nei vidurkis tikėtiną gyvenimo trukmę (tiek tik gimusiems, tiek 65-erių sulaukusiems žmonėms) lemia prastesnės gyvenimo sąlygos – ne tik sveikatos apsaugos sistema, bet ir gyvenimo būdas, polinkio sportuoti, sveikai maitintis nebuvimas bei panašūs veiksniai. Kalbant apie kūdikių mirtingumą, remiantis „WTO Health for All“ duomenų bazės duomenimis, Lietuvą taip pat lenkia dauguma Vakarų Europos šalių. Visgi drįsčiau spėti, kad pakankamai gerus šio rodiklio rezultatus gali lemti nebent ganėtinai stipri naujagimių sveikatos priežiūros sritis.

9. Ar lengva buvo gauti statistinius rodiklius apie Lietuvos sveikatos apsaugą?

Deja, turiu pripažinti, kad rašant darbą užsienio šalių (išskyrus Baltarusijos, Ukrainos ar Moldovos) statistinius duomenis gauti neretai buvo daug lengviau nei Lietuvos. Viena iš priežasčių galbūt yra tai, jog bent jau sveikatos apsaugai neturime ilgų statistikos rinkimo tradicijų ar tiksliai nustatytų metodologijų. Statistikos departamentas pateikia įvairių rodiklių, tačiau, tarkim, išlaidos sveikatai skaičiuojamos tik nuo 2004 m. Viso kito reikia ieškoti po įvairias institucijas (SAM, VLK ir pan.), kurios neretai dėl tos pačios informacijos nukreipia viena pas kitą. Matyt, labiausiai mano lūkesčių neatitiko Lietuvos sveikatos informacijos centras, kurio užduotis yra teikti informaciją apie sveikatos sistemą, tačiau paklausus apie duomenis nepateiktus jų internetinės svetainės lentelėse buvo pasiūlyta pasinaudoti „Google“ paieškos sistema, o santykinius rodiklius apsiskaičiuoti susiradus skaitiklį ir vardiklį. Visgi džiugu, kad labai noriai padėjo Finansų ministerijos darbuotojai, turintys informaciją apie investicijas į sveikatos apsaugą. O tų duomenų, kurių neradau Lietuvos institucijose, teko ieškoti Pasaulio sveikatos organizacijos duomenų bazėje.

10. Ar neplanuoji pratęsti savo tyrinėjimų ateityje?

Konkrečių planų kol kas neturiu, tačiau tikrai neketinu apleisti šios tyrimų srities. Galbūt imsiuosi ko nors individualiai, o galbūt bandysiu prisijungti prie kitų tyrėjų darbų. Norėčiau tikėtis, kad anksčiau ar vėliau visi tie tyrinėjimai atneš realią  naudą.

Labai ačiū  už atsakymus!  Kuo geriausios kloties. Lauksime kitų tavo darbų.

PrintFriendly

· ·

http://dryicons.com/

Dvidešimt metų kalbame, diskutuojame apie tai, kad mūsų sveikatos apsauga per mažai finansuojama. 4 procentai nuo bendrojo vidaus produkto. Paskutinė vieta Europos Sąjungoje. Prasidėjus A. Čapliko inicijuotai reformai, buvo nurėžta dar apie 15 procentų.

2006 metais nepriklausoma ekspertų organizacija „Health Consumer Powerhouse“ vertino Europos Sąjungos šalių sveikatos apsaugos sistemas pagal 28 kriterijus (sveikatos apsaugos paslaugų prieinamumas, mirtingumas nuo sunkių ligų ir t. t.). Lietuva buvo įvertinta tik 340 balų iš 750 galimų. Vėl paskutinė vieta. Po kelerių metų į ES įsiliejus Bulgarijai ir Rumunijai, Lietuvai pavyko pakilti iš paskutinės vietos. Tapome trečiais  nuo galo.

Kai kurie Lietuvos ekspertai teigia, kad tai tikrovės neatspindintys skaičiai. Kiti tvirtina, kad  kitaip būti negali, nes medicina yra prastai finansuojama, taigi kitokių rezultatų ir negalima tikėtis.

Turint mažai lėšų, jas reikėtų  panaudoti kuo efektyviau. Tai natūralu ir net nesitiki, kad galėtų būti kitaip. Kaip yra iš tikrųjų? Moksliškai ir argumentuotai į šį klausimą nebuvo atsakyta. Nors visi žinome, kad Lietuva yra viena pirmaujančių valstybių pagal lovų, gydytojų ir medicinos personalo  skaičių.

Visa tai yra netiesioginiai rodikliai. Oponentai  galėtų teigti net atvirkščiai – kuo daugiau lovų ir kuo daugiau gydytojų bei medicinos personalo, tuo geriau pacientui, tuo geresni sveikatos rodikliai, tuo geresnis pinigų panaudojimas.

Visas pagrindines naujienas apie tikrąją Lietuvos sveikatos apsaugos būklę dažniausiai sužinome tik iš užsienio šaltinių. Rimtų lietuvių autorių darbų beveik nėra, išskyrus kai kuriuos nedidelius bandymus. Dauguma iš jų parašyti glaudžiai bendradarbiaujant su užsienio ekspertais.

Tačiau atrodo, kad tokios mintys jau istorija. ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto absolventės Neringos Jasaitytės magistro darbas „Sveikatos apsaugos sistemos finansavimas ir efektyvumas Lietuvoje“ (2010 m.) yra pirmas rimtas lietuvių autorių mokslinis darbas, kuris, naudojantis skaičių magija, leidžia argumentuotai ir moksliškai atsakyti į pagrindinį klausimą, ypač aktualų laikais, kai tikimybė, jog artimiausiu metu didės sveikatos apsaugos finansavimas, yra maža. Ar tinkamai ir efektyviai panaudojami Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigai, skirti sveikatos apsaugai?

Neringa Jasaitytė atliko detalią įvairių Europos šalių sveikatos rodiklių bei į juos investuotų resursų (finansinių ir žmogiškųjų) analizę. Moksliniame darbe buvo pritaikytos formulės, kurios leidžia palyginti skirtingų šalių sugebėjimą panaudoti lėšas. Pagal minėtas formules galima įvertinti, kaip šalis efektyviai panaudoja turimus finansinius ir kitus materialius išteklius. Galima palyginti Lietuvą su Prancūzija, Lenkiją su Švedija ir gauti atsakymą į šį paprastą, tačiau itin svarbų klausimą.

Neringos Jasaitytės magistrinis darbas mums pateikia labai įdomų skaičių: 60 procentų. Tai yra, kad Lietuvos sveikatos sistemos efektyvumas lyginant su Prancūzijos, Austrijos, Švedijos, Danijos, Portugalijos, Graikijos ir Lenkijos tik 60 procentų. Deja, Lietuva lyginant su kitomis 20 Europos šalių vėl atsidūrė paskutinėje vietoje.

Jei  sveikatos apsaugos finansavimas būtų sumažintas 40  procentų ir  lėšos panaudojamos taip kaip Prancūzijoje, gautume tą patį rezultatą, kurį turime šiandien.

Kadangi lėšų mažinti jau nebėra kur, vadinasi, pasiekus prancūzų ar švedų lėšų įsisavimo efektyvumą, galime pasiekti mažiausiai 40 procentų geresnių rezultatų.

Kas telpa į tuos 40 procentų? Paprasčiausias neefektyvumas, prasta sveikatos apsaugos vadyba, medikų bendruomenės pilietiškumo stoka, korupcija ir visuomenės abejingumas. O gal tai paprasčiausiai visų mūsų bendruomeniškumo stoka?

Ką apie šiuos rezultatus mano pati darbo autorė? Neringos Jasaitytės atsakymai rytojaus simaitis.lt intervju.

PrintFriendly

· ·

Theme Design by devolux.nh2.me