Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

TAG | Reforma

http://dryicons.com/

Šimaitis.lt: prieš vienerius metus, po to kai lrytas.lt svetainėje paskelbiau straipsnį “Naujieji medicinos mokslo gelbėtojai” , gavau laišką iš chirurgo, kuris tuo metu stažavosi vienoje iš Europos valstybių.

*****

Esu  ….. , chirurgas, baigęs medicinos mokslus ir chirurgijos rezidentūrą Kaune  2000 metais …..

Esu laimingas, nes turėjau puikius mokytojus, (o ne sistemą), kurių dėka pavyko gauti neblogų įgūdžių ir to dėka dabar stažuojuosi  …

Jau būnant Lietuvoje supratau, kad ne viskas gerai mūsų sveikatos sistemoje, ir tuo labiau tą suprantu dabar.

Kaip tik prieš keletą dienų buvau grįžęs į Lietuvą, ir dar kartą pamačiau, kad vykdomi kažkokie pokyčiai, kuriuos vykdantys žmones, mano supratimu, nelabai suvokia, koks sistemos tikslas, nes jeigu suprastų, ko gero viską darytų kitaip.

Labai patiko Jusu straipsnis apie ligoninių direktorius, “darančius mokslą”. Jeigu leisit, pasidalinsiu savo mintimis.

Lietuvos sveikatos sistema nėra patenkinti nei pacientai (jie negauna tinkamos pagalbos laiku), nei gydytojai ar tuo labiau seselės, taigi pagrindiniams sistemos “stakeholder’iams” – suinteresuotiems asmenims – sistema yra netinkama.

Kam gi ji tada tinkama? Kaip sako mano mylimi geriausi Lietuvos politologai Surskis ir Mauzeris, yra žmogus, kuriam gerai. Ir tas žmogus yra Ligoninės (poliklinikos ar sveikatos priežiūros įstaigos) Direktorius.

Savo įstaigoje jis turi absoliučią valdžią (galbūt negali pasmerkti žmogaus myriop, bet daugiau gali beveik viską). Jis neturi jokios kontrolės virš savo galvos (per 20 metų nežinau nei vieno direktoriaus, kurį būtų atleidę ne už vagystes, ar kyšininkavimą ar dėl senatvės, bet dėl to, kad jo įstaiga blogai dirbo ar kad darbuotojai juo nepasitiki).

Žmogus, turintis absoliučią valdžią ir jokios kontrolės vadinamas feodalu, o jo pavaldiniai – vasalais. Šie feodalai nėra suinteresuoti niekuo kitu, kaip tik savo valdžios didinimu – iš čia VISOS reorganizacijos, siekiant praplėsti savo karalystės ribas. Į tai nukreipta dabartinė reforma, ir todėl ji a priori pasmerkta neduoti jokių rezultatų gydytojams ar pacientams (kurie yra pagrindiniai sistemos veikėjai).

Be to, feodalai turi savo tarybą – gydytojų vadovų asociaciją, kuri turi itin stiprią įtaką Sveikatos  ministerijoje. Nes visos kitos įtakos yra numalšintos – gydytojai (vasalai) bijo dėl savo ateities, o gydytojų sąjunga per 20 metų įrodė savo neveiksnumą. Taigi vienintelė galimybė kažką pradėti keisti – sunaikinti šitą feodalinę santvarką.

Bet kokia iniciatyva tai daryti Lietuvoje kilti negali – nes bus ne tik (bijau, kad fiziškai) sunaikintas tas žmogus, bet jo pelenai sudeginti ir toje vietoje nebus leista žolei augti).

Kadangi šiuo metu nesu Lietuvoje, bet planuoju ten grižti po metų, norėčiau būti vienu iš tų žmonių.

Atsiprašau, uz kiek emocingą laišką, tačiau šiuo metu jaučiu, kad situacija yra labai bloga, ir ko gero, palikta savieigai, nepagerės.

****

Šis straipsnelis yra skyrelio “Pogrindis” publikacija (žiūr. rubriką viršuje).

PrintFriendly

·

_Z9I1909

Žemiau – penki  klausimai  Lietuvos jaunųjų gydytojų sąjungos prezidentui Dr. Jonui Korsakui.

Viename iš straipsnių  rašiau: “… iš  Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose dirbančių rezidentų administracija norėjo atimti vienintelę vietą, kurioje šie galėjo pasikalbėti apie savo reikalus – mažą drėgną persirengimo kambarėlį pusrūsyje … Tuo metu rezidentūra buvo reformuota taip, kad jauni gydytojai neturėjo socialinių garantijų, jiems nebuvo mokami atlyginimai, tik nedidelės stipendijos …. Grasinimas atimti kambarėlį jiems buvo paskutinis kantrybės lašas … Jauni gydytojai ėmėsi veikti.”

Jonas buvo vienas iš jų. Drauge su kitais jaunausiais gydytojais jis diena iš dienos mynė valdžios institucijų slenksčius, kantriai rašė ilgus laiškus ir tikėjo, kad vėliau ar anksčiau rezultatas bus pasiektas. 2008 metų pavasarį buvo patvirtintas naujas gydytojų rengimo įstatymas.

Šimaitis.lt šiandien pradeda naują skiltį “Rezidentai” (žiūr. meniu viršuje), kurioje bus skelbiama medžiaga apie rezidentūrą, intervju su rezidentais bei pačių rezidentų parašyta medžiaga.

******

- Kas yra rezidentas?

Galima atsakyti formaliai, teisės aktuose šiandien įrašytomis frazėmis – rezidentas yra trečios pakopos studentas, dirbantis sveikatos priežiūros įstaigoje. Vis dėlto šiame apibrėžime nėra svarbiausio fakto – rezidentas yra gydytojas. Jis apžiūri pacientus, skiria tyrimus, nustato diagnozę ir parenka gydymą – tai yra gydytojo darbas. Kas turėtų išskirti gydytoją rezidentą – tai visapusiškas tobulėjimas profesinėje, mokslinėje, asmeninėje srityse.

- Kas yra geras rezidentas?

Geras rezidentas yra rezidentas, kuris palaipsniui tampa geru gydytoju. Geras rezidentas turi pakankamai teorinių žinių ir sąlygas įgyti praktinės patirties. Mano nuomone, geram rezidentui šalia klinikinio svarbu dirbti mokslinį darbą bei tobulinti bendruosius gebėjimus. Geras rezidentas visos rezidentūros metu įgyja pakankamai žinių ir įgūdžių, kad ją baigęs galėtų savarankiškai priimti sprendimus kasdieniame darbe. Geras rezidentas yra aktyvus, inovatyvus, ieško naujų galimybių ir nuolat domisi savo (ir kitų) sričių pasiekimais, sugeba integruoti ir įdiegti moksliniuose tyrimuose įrodytus metodus kasdienėje praktikoje. Gerą rezidentą turėtų išskirti bendrieji gebėjimai – užsienio kalbų mokėjimas, darbas su informacinėmis technologijomis, psichologijos, bendravimo įgūdžiai, vadybos ir ekonomikos sričių žinios.

- Ko reikia rezidentui?

Gydytojui rezidentui reikia teorinių žinių ir praktinės patirties. Žinias jis gali gauti iš naujausių mokslinių straipsnių ir literatūros, interneto, kurie turi būti pasiekiami. Praktinę patirtį gydytojui rezidentui privalo užtikrinti pakankamas pacientų srautas – klinikinių atvejų skaičius, ir pakankama rezidentūros trukmė. Tačiau šių dviejų faktorių neužtenka, reikia juos susieti, integruoti, pritaikyti žinias gydant konkrečius pacientus. Čia svarbią vietą užima ir geras rezidento vadovas, kuris galėtų patarti priimant sudėtingus medicininius sprendimus, pasidalinti savo patirtimi ir idėjomis kartu vykdant mokslinius tyrimus. Geram rezidentui reikia suteikti galimybę tobulinti jau minėtus bendruosius gebėjimus. Negalima pamiršti ir socialinių poreikių – adekvataus apmokėjimo už darbą, kad rezidentas galėtų pakankamai laiko skirti savo pagrindiniam tikslui – rezidentūrai, normalių darbo sąlygų, galimybės pasirinkti darbo ir mokymosi vietą pagal savo poreikius, gebėjimus ir ateities planus.

- Kas yra geras rezidentų vadovas?

Geras rezidento vadovas yra geriausias savo srities specialistas. Jis padeda gydytojui rezidentui susieti turimas teorines žinias ir praktinę patirtį. Rezidento vadovas kartu ir geras mokytojas, jis  privalo turėti edukologijos pagrindus, sugebėti efektyviai perduoti turimas žinias ir patirtį gydytojui rezidentui. Manau, rezidento vadovas būtinai privalo dirbti tiek mokslinį, tiek klinikinį darbą, tik tuomet jis bus kompetetingas vadovauti. Ir pats vadovavimas šiandien neturėtų būti suvokiamas kaip tiesioginis nurodymų davimas irpaliepimų vykdymas. Tai darbas ir mokymasis, kartu siekiant bendro tikslo ir dalinantis patirtimi. Ne vienas profesionalus gydytojas šiandien gali pasimokyti iš besigilinančių į savo ir kitas sritis gydytojų rezidentų bendrųjų gebėjimų, pvz. darbo su informacinėmis technologijomis, duomenų bazėmis, internetu. Tik partneryste pagrįstas tobulėjimas bus efektyvus, maksimaliai naudingas ir malonus abiem pusėms.

- Jei Jums duotų uždavinį patobulinti rezidentūrą, nuo ko pradėtumėte?

Rezidentūros tobulinimas kaip pats savaime beveik neįmanomas nekeičiant visos sveikatos apsaugos sistemos. Manau reikia koncentruotis į pačias svarbiausias šiandienos problemas. Didžioji dalis gydytojų rezidentų šiandien dirba didžiosiose gydymo įstaigose, kur pernelyg daug gydytojų specialistų, tuo tarpu regionų gydymo įstaigose trūksta tiek specialistų, tiek rezidentų. Reikia keisti sistemą keliant universitetinių ligoninių lygį, siekti, kad jose dirbtų tik pripažinti savo srities specialistai, kurie vadovauja ne žodžiais ir postais, o darbais, uždirbtu autoritetu, tolerancija ir pagarba. Kita svarbi ir su tuo susijusi problema, kurią spręsčiau paraleliai – rezidentų vadovų atranka ir vertinimas.

Aš sukurčiau vieningą gydytojų rezidentų podiplominių studijų ir tobulėjimo sistemą visoje Lietuvoje, kad neliktų dabar egzistuojančios dviejų universitetų „konkurencijos“. Manau, šį darbą galima perduoti gydytojų specialistų asociacijoms, atskiram padaliniui prie SAM,  naujai įkurtam komitetui ar specializuotai kolegialiai komisijai, kurią sudarytų kelių universitetų, gydytojų specialistų, gydytojų rezidentų atstovai.

Maksimaliai palengvinčiau sąlygas gydytojams rezidentams dirbti visose Lietuvos gydymo įstaigose, juk jie ruošiami ne tik darbui universitetinių ligoninių specializuotuose skyriuose, bet ir mažesnių miestų ar rajonų ligoninėse, poliklinikose, ambulatorijose, kur medikų stygius ženkliai didesnis. Tačiau tam reiktų užtikrinti gydytojų parengimo kokybę įdiegiant tai prižiūrinčias institucijas.

Svarbiausia šiandien – kalbėtis ir įsiklausyti vieniems į kitus, neieškant slidžių kompromisų, o atsisakant išankstinių nuostatų. Dabartinę sistemą vertinti ne iš savo siaurų pozicijų, o ją keisti remiantis Europos sąjungos rekomendacijomis, išsivysčiusių šalių geriausia patirtimi ir aukščiausiomis vertybinėmis nuostatomis.

PrintFriendly

· ·

http://dryicons.com/

Neseniai Lietuvoje viešėjo Šveicarijos radijo DRS žurnalistas Urs Bruderer. Jis domėjosi, kaip Europos Sąjungos lėšos keičia Lietuvos medicinos veidą. Jo reportažą (transliuotas rugsėjo 6 d.) vokiečių kalba galima išklausyti  http://www.drs.ch . Kai atsidarys puslapis, spausti mygtuką  “Hören”.

Žemiau pateikiamas visas reportažo teksto vertimas į lietuvių kalbą.

*******

Justinas Ivaška yra gydytojas. Jis veda mane per savo skyrių Vilniaus universitetinėje ligoninėje (VUL “Santariškių klinikos” – A.Š.). Diagnozės centras. Viskas nauja. 4 000 kvadratinių metrų dydžio laboratorija atrodo kaip „state of the art“. „Tikriausiai ji pati geriausia visose Baltijos respublikose“,– teigia jis. Šis ligoninės skyrius įrengtas naudojant ES lėšas.

Pati ligoninė pastatyta septyniasdešimtaisiais, dar sovietiniais, metais. Didžiulis devynių aukštų pastatas. Siauri koridoriai. Vyrauja ruda spalva: rudos sienos, rudos grindys, rudos lubos. Menkas apšvietimas ne tik koridoriuose, bet ir palatose. Senos metalinės lovos, beveik nėra vietos, kur būtų įmanoma atsisėsti. Taip atrodo korpusai, kurie dar nėra renovuoti.

Tačiau Justinas Ivaška juos mielai parodo, nes juos pamačius pirmiau, naujos renovuotos patalpos atrodo dar šviesesnės. Pavyzdžiui, širdies chirurgijos skyrius. Ir čia nedaug vietos, tačiau patalpose vyrauja balta spalva, sienos naujai išdažytos. Naujos lovos, nauja, iš visų pusių spindinti, įranga. „ES lėšų dėka mes galime daryti pažangą, be tų pinigų vėl grįžtume į ankstesnę padėtį, į senus laikus“,– sako ligoninės gydytojas.

Į senuosius laikus Lietuvoje dar galima sugrįžti, pavyzdžiui, nuvažiavus į ambulatoriją Kačerginėje, gyvenvietėje su 700 gyventojų, nuo Vilniaus nutolusioje 70 kilometrų. Genovaitė Lūžinienė yra slaugė ir darbuojasi šioje ambulatorijoje jau trisdešimt metų. Šiuo metu ji jau turi kompiuterį, gali atlikti kraujo tyrimą arba EKG (elektrokardiogramą). Slaugė mane veda jaukiu mediniu pastatu, kuris buvo pastatytas prieš antrąjį pasaulinį karą. Pirmajame kabinete dirba bendrosios praktikos gydytoja, antrajame – ginekologė, trečiajame kabinete stovi maždaug penkiasdešimties metų senumo stomatologijos kabineto kėdė. Ir įrankiai jau sulaukę gilaus amžiaus.

Dvi skirtingos Lietuvoje vykdomos sveikatos politikos vietos, Vilniaus universitetinė ligoninė ir ambulatorija Kačerginėje. Ligoninė gauna milijonus eurų, ambulatorija tik keletą centų. Kardiologas Audrius Šimaitis teigia, kad tai nėra teisinga. „Tokios įstaigos, kaip ambulatorija, visada buvo pirmoji vieta, į kurią apsirgę ar sunegalavę asmenys kreipiasi pirmiausia, tačiau būtent jos yra labai silpnai išvystytos. Jei pirminė apžiūra būtų geresnė, mažiau pacientų kreiptųsi į brangias didmiesčių ligonines“.

A. Šimaitis devynerius metus dirbo vienoje regioninėje ligoninėje Lietuvoje. Jis ir jo kolegos ne kartą siūlė atlikti reformas, pakeitimus, kad paslaugos būtų geresnės ir kartu pigesnės. Nesėkmingai.

„Niekas neklausė gydytojų. Politikai sprendimus priima paslapčiomis. Vis dar vyrauja sovietinis mentalitetas. Nors vyriausybė ir tvirtina, kad atlieka didžiulę reformą, nepaaiškina, kaip ši reforma atrodo.“

Aišku tik tiek, kad, palyginus su kitomis ligoninėmis, Vilniaus universitetinė ligoninė surijo nemažai pinigų.

Situaciją dar labiau pasunkina korupcija. Užsienio ekspertai spėja, kad 25 procentai ES lėšų, skirtų Lietuvos sveikatos apsaugos sistemai, nutekėjo į asmenines kišenes. „Kai kurie ligoninių direktoriai pasistatė didžiulius pastatus su privačiais kabinetais. Kyla klausimas – kaip jie gali sau tai leisti?“ – stebisi Šimaitis. Juk Lietuvos gydytojai uždirba geriausiu atveju 4 000 Šveicarijos frankų. Audrius Šimaitis, padaręs tokias išvadas, iš Lietuvos emigravo. Šiuo metu jis dirba ligoninėje Didžiojoje Britanijoje.

Justinas Ivaška iš Vilniaus universitetinės ligoninės tokiai kritikai nepritaria. Jis tikras, kad pinigai panaudojami tikslingai. Apie nekontroliuojamą lėšų panaudojimą saviems tikslams jis net nenori girdėti. „Ligoninė per dvidešimt metų neatpažįstamai pasikeitė, net negalite įsivaizduoti, kaip viskas atrodė sovietiniais metais.“ Tačiau, paminint žodžius „sveikatos reforma“, ligoninės gydytojas nuo savo nuomonės susilaiko. „Tai yra politikų reikalas ir užduotis.“

Neringa Jasaitytė yra ekonomikos analitikė. Ji atliko vieną pirmųjų išsamių Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos tyrimų. „Lietuva turi per daug ligoninių, per daug lovų ir per daug ligoninių darbuotojų“,– teigia ji. „Tačiau vien raudona spalva kai kuriuos jų išbraukti iš sąrašo per daug pavojinga. Pinigus reikia paskirstyti veiksmingai – dalį skirtųjų ligoninėms lėšų nukreipti pirminei apžiūrai.“

Kuo daugiau valdžios turi ligoninių vadovai, tuo didesnės korupcijos apimtys. Ekonomikos analitikai prakalbo ir apie kitą korupcijos formą: didelė dalis lietuvių gydytojams duoda piniginius kyšius. Priklausomai nuo operacijos sudėtingumo, jie kartais siekia net kelis šimtus eurų. Tas įprotis jau taip išsikerojęs, kad sumos, mažesnės negu 35 eurai, net nelaikomos kyšiu, tai tiesiog vadinama dovana. Kyšininkavimas labiausiai paplitęs ligoninėse, teigia ekonomikos analitikė. Pirminės apžiūros medicininėse įstaigose kyšininkavimo atvejai pasitaiko labai retai.

Ekonomikos analitikės Neringos Jasaitytės atliktų tyrimų rezultatai labai opūs. Ji siuntė laiškus su pasiūlymais ne vienai gydymo įstaigai, taip pat prašė duomenų ir informacijos. Tačiau tų įstaigų darbuotojų jos atliekamas darbas nedomino. Valdininkai nebuvo suinteresuoti.

Tos pačios nuomonės ir Genovaitė Lūžinienė, teigianti, kad jos ambulatorija apleista ir palikta likimo valiai. Politikai nebuvo suinteresuoti, reformos tiesiog aplenkė šią ambulatoriją. Prieš du metus net sklido gandai, kad ambulatoriją visiškai uždarys.

Genovaitė ambulatorijoje uždirba labai mažai: dirbdama puse etato, teuždirba 400 litų. Pavertus Šveicarijos frankais tai net nesiektų 50. Tai yra pats žemiausias atlyginimas dirbantiems Lietuvos sveikatos apsaugos srityje. Net ir gydytoja, dirbanti puse etato, per mėnesį uždirba maždaug 300 frankų, t. y. mažiau negu jos kolegės, dirbančios bet kurioje kitoje gydymo įstaigoje. Abiems Kačerginės darbuotojoms išėjus į pensiją, rasti naujų darbuotojų nebus įmanoma.

******

Ši informacja taip pat skelbiama “Vakarų eksprese” ir “Lietuvos ryto” tinklapyje.

PrintFriendly

· ·

Sep/10

6

Laiškai iš širdies į širdį

http://dryicons.com/

2009-aisiais, beveik  pusę metų  prieš prasidedant A. Čapliko ir Co inicijuotai reformai,  sukūriau pagrindinius Lietuvos sveikatos apsaugos reformos  principus ir padariau pranešimą Lietuvos jaunųjų gydytojų asociacijos organizuotame renginyje. Idėja -  pradėti reformą nuo pilotinio projekto vienos iš Lietuvos ligoninių departamente. Tikslas -  pakeisti sveikatos apsaugos darbo organizavimo ir paslaugų teikimo principus. Tik vėliau, kai teko susipažinti su švedų studija, pamačiau, kad ir švedai siūlė reformą pradėti nuo pilotinio projekto. Klaipėdos jūrininkų ligoninė pasiūlymą atmetė.

Ministras A. Čaplikas ir Co teigė, kad  pradės derybas su Klaipėdos jūrininkų ligonine (dabar Klaipėdos ligoninė).  Atrodo, kad derybos užtruko, ir vargu, ar A.Čaplikas beturi įgaliojimus tas derybas tęsti.

Po tokių intensyvių pastangų nėra lengva įžvelgti teigiamus rezultatus. Vienas iš mūsų artimųjų bendražygių Žilvinas Beliauskas  (buvęs dabar jau panaikinto Lietuvių grįžimo į Tėvynę informacijos centro direktorius) vakare į kavinę atėjo su tris pažįstamomis …. Iki šiol atsimenu jų vardus: Ieva, Agnė ir Milda. Tik su viena iš jų teko bendrauti vėliau, kitų jau nebepažinčiau.

Ieva, Agnė, Milda ir Žilvinas primygtinai prašė, jog tęstume pradėtas pastangas, nes Lietuvai labai reikia pokyčių sveikatos sistemoje. Nemačiau jokių kelių, kokiu būdu tęsti pradėtas pastangas.Tiesą pasakius viską norėjosi mesti, užmiršti ir tiesiog pasinerti į ramų britišką gyvenimą. Tačiau šių trijų moterų kompanija ir Žilvinas nenorėjo leistis į kalbas – pastangas reikia tęsti. Galų gale sutarėme, jog  palauksime pusę metų, sukursime konkretų planą ir veiksime toliau.

Grįžęs namo į Angliją  elektroninio pašto dėžutėje radau  kolegos iš Klaipėdos laišką. Jis kvietė jokiai būdais nesustoti  ir eiti į priekį. Po kelių dienų gavau dar vieną laišką iš Klaipėdos jūrininkų ligoninės kolegės . Ji rašė: “ačiū tau už pastangas pagerinti mūsų padėtį ….”

2009 metų vasarą viešėjome ir atostogavome Klaipėdoje. Atsiminiau “Vakarų ekspreso” žurnalistės  Genovaitės Privedienės kvietimą pastoviai rašyti į jų dienraštį. Paskambinau Genovaitei ir pakviečiau puodeliui kavos.  Genovaitė į tokius susitikimus visada atsineša diktofoną – netrukus “Vakarų eksprese” buvo paskelbtas intervju. Susisiekiau su Žilvinu:  ” kaip ir tarėmės, susitinkame artimiausiu metu”.  Tuomet jokio plano dar nebuvo. Buvo tik noras ir tikėjimas, kad toks planas gims.

Vėliau vėl  ėmiau  rašyti ir negalėjau sustoti. Vis rašiau ir rašiau. Mano straipsniai pasirodė “Vakarų eksprese”, “Klaipėdoje”, svetainėje “lrytas.lt” ir ‘Lietuvos žiniose”. Berašant straipsnius pradėjo dėliotis visas sveikatos apsaugos reformos planas, pirmieji štrichai … o lapkričio 12 dieną rašiau be atvangos – 16 valandų. Gimė dokumentas pavadinimu “Vertybėmis pagrįsta reforma: sveikatos apsaugos reformos konstitucija”.

Po kiek laiko gavau dar kelis laiškus, kuriuose tiek gydytojai, tiek pacientai skundėsi savo padėtimi Lietuvoje. Laiškai buvo tokie asmeniški, kad net buvo sunku patikėti, jog tai rašo žmonės, kurių niekada nesu sutikęs gyvenime  arba esu matęs vos vieną kartą. Kodėl jie man rašo? Ir kodėl jie taip atsiveria? Niekaip negalėjau suprasti.  Kas buvo tos trys moterys, atėję su Žilvinu?

Ir tik vieną ansktyvą rytą, kai rūku pritvinkusia pieva vedžiojau savo patį geriausią draugą šuniuką  Sparkį, gilaus suartėjimo su gamta akimirką suvokiau – tos trys moterys  buvo tikrų tikriausi  angelai … o tie žmonės, kurie man parašė laiškus,  jautėsi lyg skęstantys tolimuosiose vandenyno platumose …  jie jaučiasi esą vergai, šį kartą -  dvidešimt pirmo amžiaus vergai, bandantys išsivaduoti iš dvasinės vergovės ir nežinantys, kaip tai padaryti, – jie tarsi išmeta butelį su rašteliu apie save, tikėdamiesi, kad jų sielos šauksmas kažkokiu būdu pasieks tuos, kurie yra laisvėje, arba tuos, kurie žino kaip pasiekti laisvę, arba tuos, kurie padės jiems išeiti į laisvę, arba tuos, kurie suvoks, kad elgdamiesi taip, kaip elgiasi dabar, jie ištisą kartą, o gal net kartas stumia toliau į dvasinę vergovę.

Tai laiškai žmonių, kurie tikisi, kad vėliau ar anksčiau juos kas nors išgirs …

Ar išgirsime mes?

******

Šimaitis.lt šiandien pradeda  naują skiltį, pavadintą “Pogrindis”. Šioje skiltyje kartas nuo karto bus skelbiami skaitytojų, draugų, pažįstamų atsiųsti laiškai, kurie yra laiškai iš širdies į širdį  … Laiškai žmonių, kurie mato ir suvokia, jog jie pateko į dvasinę priespaudą. Giliai širdyje jie jaučiasi nepasiduodą dvasinei priespaudai, iš kitos pusės jie nestoja į atvirą konfrontaciją su egzistuojančia sistema. Jie laukia savo akimirkos, nes jie jaučiasi gyvenantys dvasiniame pogrindyje. Į tą pačią kategoriją turbūt galėtų tilpti ir kai kurie įdomūs interneto komentarai.

Poryt – pirmasis toks laiškas. Pacientės, kuri pirmą kartą pajautė realybėje, kaip jaučiasi žmogus, kai iš jo pareikalauja kyšio.

PrintFriendly

· ·

Sep/10

1

Rugsėjo 1-oji. Rezidentai sunerimo dėl ateities

Audrius ŠimaitisAudrius Šimaitis, „Lietuvos žinios“
2009 rugsėjo mėn. 8 d. 07:51
“Rezidentai sunerimo dėl ateities”
*****

Kuo svarbi ir reikšminga 2002-ųjų vasario 6 diena? Dauguma paprastų žmonių neatsakytų. Politikams šis klausimas taip pat būtų netikėtas, o ir eiliniai gydytojai gūžčiotų pečiais. Tačiau jaunieji gydytojai – rezidentai – puikiai prisimena: tądien iš Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dekano pareigų buvo atleistas docentas Dainius Pūras. Ta istorija puikiai atskleidžia net ir dabartinės sveikatos apsaugos sistemos padėtį.

Dekaną gynė studentai

Tuo metu rašiau disertaciją ir man reikėjo dekano parašo. Apie D.Pūrą žinojau tik iš spaudos. Jo parašas turėjo būti tik minutės formalumas, tačiau užtrukau valandą. Sunkiai rinkdamas žodžius ir vis atsidusdamas tarsi nusidėjėlis jis išpažino savo “nuodėmes”.

“Mano didžiausias nusikaltimas yra tai, kad noriu reformuoti fakultetą ir rezidentūrą. Negali taip būti, kad vienas profesorius ir sekretorė yra vieninteliai katedros darbuotojai, dėstantys itin specializuotos chirurgijos kursą ketvirto ir penkto kursų studentams, kuriems reikalingesnė bendroji chirurgija. Vienoje iš siaurai chirurgijos sričiai atstovaujančių katedrų yra keliasdešimt mokslinių bendradarbių etatų, tačiau rimta mokslinė veikla ten nevyksta. Tuo metu kiti klinikiniai fakulteto padaliniai neturi nė vieno mokslo darbuotojo. Todėl siūlau ištaisyti ydingas disproporcijas, plėtoti įvairias sveikatos mokslų kryptis, o ypač tas, kurių aktualumą diktuoja laikas”, – pasakojo D.Pūras ir dar kartą sunkiai atsidusęs padėjo reikalingą parašą.

2002-ųjų vasario 6 dieną įvyko fakulteto dekanato posėdis, kuriame svarstytas D.Pūro likimas. Dekaną labai atkakliai – net piketuodami – gynė studentai, išaugę ir įgiję išsilavinimą jau nepriklausomoje Lietuvoje. Jiems buvo nesuprantamos tos intrigos, keisti žaidimai, jų logika ir vingrybės. Deja, tą dieną studentai pralaimėjo. D.Pūras turėjo palikti dekano pareigas, ir medicinos fronte įsivyravo tyla.

Pamoką išmoko

Tačiau audra vėl kilo po šešerių metų, kai iš Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose dirbančių rezidentų administracija norėjo atimti vienintelę vietą, kurioje šie galėjo pasikalbėti apie savo reikalus – mažą drėgną persirengimo kambarėlį pusrūsyje. Rezidentams buvo pasiūlyta persirenginėti drabužinėje. Tuo metu rezidentūra buvo reformuota taip, kad jauni gydytojai neturėjo socialinių garantijų, jiems nebuvo mokami atlyginimai, tik nedidelės stipendijos. Dar daugiau – Seime buvo kurpiamas įstatymas, pagal kurį rezidentams būtų tekę užsimokėti už rezidentūrą. Nors visame pasaulyje šie gydytojai yra pati svarbiausia universiteto ir regioninių ligoninių darbo jėga ir jiems mokami geri atlyginimai.

Tačiau rezidentai gerai išmoko D.Pūro pamoką – tylėti negalima. Grasinimas atimti kambarėlį jiems buvo paskutinis kantrybės lašas. Jauni gydytojai ėmėsi veikti. Ir štai šiandien Lietuva turi naują rezidentūros įstatymą, rezidentai gauna atlyginimus, kurie gal ir nėra dideli, tačiau būtent dėl atlyginimų ir patenkinamų socialinių sąlygų daugumai nekyla noras emigruoti. Rezidentai susibūrė į Jaunųjų gydytojų asociaciją. Ji, nors ir nedidelė, veikia efektyviai, turi ambicingų siekių ir planuoja toliau gerinti rezidentūros padėtį Lietuvoje, kad jauni žmonės nenorėtų emigruoti iš savo šalies.

Mažinti visiems vienodai

Tačiau dabar didelį nerimą kelia Sveikatos apsaugos ministerijoje (SAM) puoselėjami planai pasinaudojant krize rezidentams sumažinti atlyginimus labiau nei kitiems medicinos darbuotojams. Seimo Finansų ir biudžeto komitetas rekomendavo atidėti odontologijos rezidentų įdarbinimą ir atlyginimų mokėjimą net iki 2011 metų. Kas bus vėliau, jei jau dabar pasirodė pranešimų apie tai, kad SAM vėl išduoda daugiau pažymų, reikalingų medikams išvykti į Europos Sąjungą?

Jaunieji gydytojai neprieštarauja, kad būtų sumažinti atlyginimai. Jie tenori, kad nebūtų nusižengta visuotinio solidarumo principui: jei mažinama, tai visiems vienodai. Ar mes, eiliniai Lietuvos piliečiai, būdami sąmoninga demokratinės visuomenės dalis, neturime pilietinės pareigos apginti tuos, kurie mus gydys ateityje. O gal kaip visada patylėsime?

*****

Dr. Jono Korsako, Lietuvos jaunųjų gydytojų asociacijos prezidento, ir Jonas BARTLINGAS, SAM Sveikatos priežiūros išteklių skyriaus vedėjo komentarus skaityti  “Delfyje”

PrintFriendly

· ·

Aug/10

26

Kodėl buvo įžeista Marijampolė? II dalis

http://dryicons.com/

VAKARŲ LIETUVOS PACIENTŲ, VISUOMENĖS IR MEDIKŲ INICIATYVINĖ GRUPĖ SVEIKATOS APSAUGOS REFORMAI REMTI

Sveikatos sistemos pertvarkos Klaipėdoje nematyti

Pranešimas žiniasklaidai

2010-08-27

Nors trečiasis sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo etapas turėjo būti įgyvendintas iki liepos, šiandien uostamiestyje nėra jokių numatytos pertvarkos ženklų.

Sausio 15 dieną Klaipėdoje įvyko konferencija “Kaip Vakarų Lietuva gali prisidėti prie sveikatos apsaugos reformos”. Ją organizavo Klaipėdos universitetas bei Vakarų Lietuvos pacientų, visuomenės ir medikų iniciatyvinė grupė sveikatos apsaugos reformai remti. Konferencijoje dalyvavo daugiau kaip 100 gydytojų, specialistų, pacientų, Lietuvos jaunųjų gydytojų organizacijų atstovai. Priimta rezoliucija, kuria buvo siūloma Klaipėdoje įkurti trečią šalyje universiteto gydymo ir diagnostikos centrą, apjungiant visas didžiąsias Klaipėdos ligonines į vieną struktūrą – Klaipėdos ligoninių asociaciją. Jai vadovautų Vakarų Lietuvos medikų taryba, kurią sudarytų Vakarų Lietuvos specialistai, bendrosios praktikos gydytojai, administratoriai, slaugytojų atstovai. Taryba būtų atsakinga už regiono sveikatos apsaugos paslaugų teikimą.

Rezoliucija išsiųsta Prezidentei, Seimo pirmininkei, Sveikatos apsaugos ministerijai. Įvyko grupės atstovų susitikimas su Seimo pirmininke Irena Degutiene, kuri palaikė trečiojo universiteto centro idėją. Susitikimo metu gimė siūlymas organizuoti atvirą forumą šioms idėjoms viešai ir atvirai aptarti.

Iniciatyvos organizuoti tokį forumą ėmėsi parlamentarė Agnė Bilotaitė, kuri su keliais kitais Seimo nariais kreipėsi į Klaipėdos miesto merą bei į Sveikatos apsaugos ministeriją (SAM).

Tačiau iki šiol forumas neįvyko, nes nei ministerija, nei Savivaldybė nesiėmė rengti viešos diskusijos.

Ministerija, ignoruodama Klaipėdos miesto savivaldybės ir Vakarų Lietuvos medikų nuomonę, užsispyrusi bandė įgyvendinti savo planą. Formaliai ministerija pritarė trečiojo universiteto centro įkūrimui, tačiau tik pagal Vilniaus ir Kauno įtakingų veikėjų siūlomą modelį. Pagal jį trečiasis centras būtų turėjęs tapti Vilniaus ar Kauno universitetų filialu.

Savivaldybė sutiko, kad Klaipėdos universitetinė ligoninė (KUL) ir Klaipėdos ligoninė (buvusi Jūrininkų ligoninė) būtų jungiamos, tačiau nesutiko KUL dalininko teisių perduoti ministerijai.

Tarybos posėdžio, kurio metu ir buvo pritarta ligoninių jungimui, išvakarėse į Klaipėdą atvyko sveikatos apsaugos viceministras Gintaras Valiukonis, kuris Savivaldybės tarybai pareiškė, jog jeigu ši nevykdys SAM nutarimų, Klaipėdoje liks dvi Marijampolės lygio ligoninės.

Ministerijos pozicija, o ypač viceministro retorika kelia klausimą – ar tikrai ministerijai pirmiausiai rūpi pacientai?

Klaipėdoje kaip buvo, taip ir tebėra trys didžiosios ligoninės. Statistika byloja, kad Vakarų Lietuva – labiausiai problemiškas regionas šalyje. Visos trys Klaipėdos ligoninės turi po kardiologijos, neurologijos, ginekologijos ir bendrosios chirurgijos skyrius bei intensyviosios medicinos, radiologijos, laboratorinės medicinos ir radiologijos tarnybas. Taip pat turi savo administraciją, buhalteriją.

Klaipėdos universitetinė ir Klaipėdos respublikinė ligoninės teikia ortopedijos ir traumų gydymo paslaugas. Šiuo metu ministerija svarsto galimybę investuoti 12 milijonų litų į Klaipėdos ligoninę, kurdama dar ir trečią analogišką struktūrą mieste. Kaip įvertinti tokius ketinimus, kai ministerija, kuri skyrė lėšų didžiosioms šalies ligoninėms III lygio traumų centrams įkurti, tokiam centrui Klaipėdos universitetinei ligoninei pinigų pritrūko? Ši įstaiga atitinka visus reikalavimus ir teikia visų reikalingų profilių paslaugas.

Tad ar tai nėra akivaizdus ES ir Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigų švaistymas? O gal bandymas nubausti už iniciatyvą ir diskusiją dėl reformos įgyvendinimo priemonių?

Mechaninis lovų mažinimas neįdiegiant naujų darbo organizavimo ir paslaugų teikimo metodų teigiamų rezultatų neduos. Todėl sausio 15 dienos konferencijoje ir buvo siūloma, kad viena iš Klaipėdos ligoninių asociacijos ir Vakarų Lietuvos medikų tarybos darbo krypčių būtų racionalus esamų išteklių panaudojimas, taikant naujus vadybos metodus. Palaipsninis perėjimas prie jų įgalintų gerokai sumažinti lovų ir aukščiau nurodytų tarnybų skaičių, išsaugant darbo vietas ir racionaliai jas paskirstant regione.

Kita būtina sėkmingai veikiančios Lietuvos sveikatos priežiūros sistemos sąlyga – geras ir regionais paremtas šiuolaikinis gydytojų rengimas. Sunkiai suvokiamas SAM, Vilniaus ir Kauno centrų noras rezidentų rengimą išlaikyti tik savo rankose. Jaunųjų gydytojų rengimas turėtų tapti vienu iš pirmųjų siūlomos Asociacijos uždavinių. Tai patvirtina ir neseniai atlikta Kauno rezidentų apklausa, kurioje net 50 proc. rezidentų nurodė, jog rezidentūros baze norėtų rinktis Klaipėdos ligonines. Klaipėdos universitetas ėmėsi iniciatyvos rengti podiplominio gydytojų tobulinimosi kursus, tačiau ir šiai iniciatyvai SAM užkirto kelią.

Vakarų Lietuvos pacientų, visuomenės ir medikų iniciatyvinė grupė sveikatos apsaugos reformai remti kviečia ministeriją, didžiąsias Klaipėdos ligonines ir Klaipėdos miesto savivaldybę bei kitas suinteresuotas puses surengti viešą forumą, kuriame būtų apsvarstyta, kokiu būdu įkurti trečią universiteto centrą Lietuvoje. To gyvybiškai reikia visai Lietuvos medicinai ir ypač siekiant pagrindinio visų reformų tikslo – gerovės Lietuvos žmonėms ir Vakarų Lietuvos pacientams.

Kontaktiniai asmenys:

Docentas Artūras Razbadauskas

Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto dekanas

Vakarų Lietuvos pacientų, visuomenės ir medikų iniciatyvinės grupės sveikatos reformai narys

Tel.: +360 698 01423

Dr. Audrius Šimaitis

Karališkoji Kornvalio ligoninė, kardiologas – konsultantas

Vakarų Lietuvos pacientų, visuomenės ir medikų iniciatyvinės grupės sveikatos reformai narys

El.p. nemanius99@gmail.com, www.simaitis.lt

PrintFriendly

· ·

Aug/10

25

Kodėl buvo įžeista Marijampolė? I dalis

********

Naujausiame “Veido” numeryje skelbiamas išsamus Aušros Lėkos straipsnis apie stringančią reformą pavadinimu  “Sveikatos reforma galingiems negalioja”. Jame skelbiamos kelios mūsų ir Neringos Jasaitytės mintys.

Šis straipsnis kol kas nėra skelbiamas veidas.lt

Tačiau svetainėje galima įsigyti žurnalo PDF versiją.

**********

Kelios citatos iš šio “Veido” straipsnio

Gydytojas Audrius Šimaitis iš Didžiosios Britanijos prisimena, kaip sausį per konferenciją Klaipėdoje daugiau kaip šimtas jos dalyvių, atstovavusių gydytojų ir pacientų organizacijoms, priėmė rezoliuciją, siūlančią Klaipėdoje įkurti trečią universitetinio gydymo ir diagnostikos centrą, sujungiant visas tris Klaipėdos ligonines į vieną. Ministerija ignoravo tiek Klaipėdos savivaldybės, tiek medikų nuomonę.

“Prieš pat lemiamą posėdį į Klaipėdą atvykęs viceministras Gintaras Valiukonis savivaldybės tarybai grasino nepaklusnumo pasekmėmis, esą Klaipėdoje būsiančios dvi Marijampolės lygio ligoninės. Tai ne tik Marijampolės įžeidimas – tokia aukšto pareigūno retorika kelia klausimą, ar tikrai ministerijai visų pirma rūpi pacientai. Ar jiems svarbiau, kad A būtų prijungta prie B? O jei savivaldybė mano, kad B prie A, tai tada turi būti nubausti pacientai ir neteikiamos universitetinio lygio paslaugos?” – piktinasi A.Šimaitis.

****

“Informacijos apie tikrąją padėtį labai mažai. Neturime duomenų ar sumažėjo lovų skaičius. Nėra duomenų, kaip su padidėjusiais srautais susitvarko didžiosios ligoninės ir ar nenukenčia nuo to ligoniai”, – stebisi aktyviai sveikatos apsaugos reikalais Lietuvoje besidomintis gydytojas A.Šimaitis. Jį stebina, kad visai neseniai ministerija sudarė darbo grupę sveikatos sistemos plėtros metmenims parengti, nors tai turėjo būti padaryti prieš pradedant reformą, o reformos valdymo grupės apskritai nėra.

****

O štai ISM vadybos ir ekonomikos universiteto finansų ekonomikos magistrantūros absolventė Neringa Jasaitytė tyrime apie sveikatos apsaugos sistemos finansavimą ir efektyvumą, taikydama ekonominių modelių formules, suskaičiavo, kad Lietuva, palyginti su jos tirtomis 20 Europos šalių, pagal sveikatos sistemai skiriamų lėšų panaudojimo efektyvumą – paskutinėje vietoje. Mūsų sveikatos sistemos efektyvumas, palyginti su Prancūzijos, Austrijos, Švedijos, Danijos, Portugalijos, Graikijos ir Lenkijos, siekia tik 60 proc. Vadinasi, jei ir esamas lėšas panaudotume kaip prancūzai ar danai, turėtume 40 proc. efektyvesnę sveikatos apsaugą. Arba netgi tais 40 proc. sumažinus finansavimą neturėtume justi skirtumo, jei tik lėšas naudotume efektyviai. Dar pridūrę, kad šalia oficialaus sistemos finansavimo gydymo įstaigose tebeegzistuoja papildomų dovanų ar kyšių  sistema, gautume visai pakenčiamai finansuojamą sritį.

PrintFriendly

· · ·

<< Latest posts

Older posts >>

Theme Design by devolux.nh2.me