Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

TAG | Vaida Lebedeva

Laba diena Gerb. Audriau,

Gerbiu Jūsų entuziazmą ir stebiu kaip Jūs atkakliai siūlote realią reformą sveikatos apsaugoje.

Savo nusivylimui galiu pasakyti, kad šiandieninė Lietuva pasiekė tokį tašką, kad apie jokias vertybes kalbėti nėra net prasmės.

Susidaro nuomonė, kad įsigalėjusi “tvarka” bujos tol, kol nepakeisime valdžios organuose stovinčių žmonių vertybių, arba ateis žmonės mąstantys kitaip.

Norėčiau, kad būtų kitaip, nei kad yra šiandien, tačiau jaučiu, kad bet kokius gerus ketinimus “suvalgo” senbuviai, nes naujieji vos prabilę nutyla arba yra užtildomi postais, pareigomis su savo įgaliojimais. Tuomet tampa sistemos dalimi.

Šiurpu net gyventi tokioje šalyje, kuriai nereikia specialistų ir apskritai žmonių. Įžvelgiu, kad po keletos metų mūsų šalį ištiks krizė, tik ne finansinė, o žmogiškųjų išteklių.

Kadangi dalyvauju slaugos specialistų organizacijos veikloje, matau, kaip pasyviai sprendžiami šios srities specialistų klausimai.

Dėkui (net nežinau kam), bet Seimo sveikatos reikalų komitetas parodė iniciatyvą ir priėmė LSSO (Lietuvos Slaugos Specialistų Organizacijos) atstovus ir išklausė pagrindines problemas, kurių, jau nekalbu apie šalies egzitavimo laikmetį, net per 20 nepriklausomybės metų nenorėjo net girdėti. Įtariu dėl ko. Kam apibrėžti slaugytojo maksimalų darbo krūvį, jei po to negalėsi priversti dirbti už tiek kiek reikės. Juk tai nenaudinga ir papildomos išlaidos.

Iš teisų slaugytojas galėtų atlikti daug daugiau funkcijų ir jo vertė pakiltų ir komandoje dirbti būtų lengviau visiems.

Sėkmės Jums.

PrintFriendly

·

Tęsiame video reportažus iš Klaipėdos forumo, kuriame buvo diskutuojama apie Klaipėdos ir Vakarų Lietuvos ligoninių ateitį.  Šiandien – slaugytojų pasisakymai.

Kad slaugytojos yra neįvertintos, žinojome,  nieko naujo. Kad jos rengiamos universitetuose, o grįžę į ligonines nedirba pagal savo išsilavinimą  – žinojome. Atrodo lyg ir nieko naujo nebuvo pasakyta.

Niekaip negalėjau suvokti, kodėl taip įdomu klausytis Vaidos ir Nijolės pasisakymų.

Tik tada supratau, kad jau šešti metai negyvenu Lietuvoje … Vaida ir Nijolė elgėsi taip, kaip bet kuri kita Jungtinės Karalystės slaugytoja. Oriai, išdidžiai ir argumentuotai išsakė  savo nuomonę Kauno profesūrai, Klaipėdos ligoninių vadovams ir Sveikatos apsaugos ministerijos atstovams.  Be jokio baimės kristelio.

Kodėl Lietuvoje beveik nėra gydytojų, galinčių taip drąsiai ir atvirai savo nuomonę pareikšti tiems, nuo kurių priklauso labai daug kas?

PrintFriendly

· · ·

Pacituosiu savo kolegės žodžius “gėda prisipažinti, kad dirbu medicinoje”  ir iš tiesų tuose žodžiuose yra tiesos. Ir ne tik dėl to, kad nebepasitikime vieni kitais ir kad numojome ranka į žmogiškumą ar praradome profesijos prestižą, mumis nebepasitiki ir visuomenė. Visur klesti korupcija, savanaudiškumas. Gydome ir slaugome tik ligą, bet toli gražu ne žmogų.

Kas liečia mane asmeniškai, tai visiems sakau o ir pati taip galvoju, kad tikriausiai gimiau po laiminga žvaigžde arba turiu sugebėjimą save pateikti taip, kad nebūčiau žeminama nei kolegų nei gydytojų, kuriuos taip pat turėčiau laikyti savo kolegomis.

Slaugytojų požiūris į pačias save yra labai keistas mano požiūriu. Dauguma jų save  ir supranta vykdytojo vaidmenyje, būtent todėl nesigirdi jų balso. Kai kas negirdi, o kai kas ir nenori girdėti.

Lietuvoje sveikatos reforma yra būtina, tik neaišku kaip ji bus įvykdyta ir kam nuo to bus geriau. Šioje situacijoje aiškiai sakoma, kad geriau bus pirmiausia pacientui, tačiau praktika rodo visai ką kita.

Reformos eigoje, bent jau mano pastebėjimu, šiuo metu stengiamasi išsaugoti postą, tam ieškoma įvairių kelių, pasitelkiamos pažintys, nes kaip mes visi žinome “Lietuva- švogerių žemė”. Išdrįsome garsiai diskutuoti, bet baimė gauti “peilį į pašonę” vis dėl to lieka.

Gydytojui paprasčiau, jų visada trūksta, tad jie savo profesija gali manipuliuoti. Slaugytoja čia susiduria su kitokia situacija, nors mes ir gerai žinome, kad slaugytojų nėra per daug ( kadangi esu Lietuvos Slaugos Specialistų Organizacijos Klaipėdos krašto direktorė, žinau situaciją) jai dažniausiai pasakoma, kad tokių kaip tu yra apstu.

Taip… yra… bet patikėkite, greitai prašysime tos profesijos imigracijos iš kitur, nes vidutinis slaugytojo praktiko amžius apie 40-45 metus. Tokių dauguma, o kur jaunimas? Pastaruoju metu pastebėjau tendenciją, kad slaugytojo profesiją renkasi tie, kurie neįstoja kitur arba finansinės galimybės neleidžia rinktis kitos profesijos. Tai ką mes turime, “profesionalų” komandą, kurie visiškai nenusiteikę būti profesionalais, nes jiems tai neįdomu. Niekam nesuprantamas slaugytojos noras siekti aukštojo mokslo, kai darbas ir kompetencija lieka tie patys.

Kame reikalas? Niekaip nerandu atsakymo? Tiksliau šviesą tunelio gale matau, bet ar sulauksiu, kol ji priartės.

Jau anksčiau finansai patenkantys į gydymo įstaigas buvo neracionaliai naudojami. Pastebėjau, kad įstaigos prestižas kiekvieno tos įstaigos vadovo reikalas ir nesvarbu, kad įranga ta pati ir kitoje ligoninėje, kuri matosi per langą.

Vietoje to, kad vadovai susitartų vienas su kitu dėl racionalaus įrangos panaudojimo, kad ji atsipirktų ir neštų naudą, jie ją perka ir didžiuojasi, kad turi. Juk įrangos atnaujinimas labai brangiai kainuoja ir kai ji nėra naudojama apskritą parą ar ji naudinga ir reikalinga?

Gal geriau tuos pinigus investuoti į personalo kvalifikaciją ir atitinkamą atlygį. Na nesu to lygio protas, bet manau, kad kažkuom esu teisi.

Beje, gydytojas visada suras būdą kaip vienoje ar kitoje situacijoje apsiginti. Vargšas slaugytojas šiuo atžvilgiu, juk jis atsakingas beveik už viską.

O kai esi atsakingas už viską, praktika rodo, kad esi atsakingas už nieką. Nuleidi galvą ir priimi tai ką sako.

PrintFriendly

· ·

Nov/10

8

Vaida Lebedeva. Slaugytojas yra įkalintas šalia gydytojo

Laba diena,

Perskaičiau straipsniuką  “Vertybėmis pagrįsta reforma I” , bei ten esančius komentarus.

“Niežti” pasisakyti.  Geros idėjos, pamąstymai, tačiau, manau, kad daugumai medicinoje reikia keisti savo požiūrį į žmogų ir apskritai į patį save, bei savo profesiją.

Kaži kodėl medikai yra gana pasyvūs savo profesijos pokyčiuose bei globaliuose sprendimuose?

Dažniausiai pradedame postringauti ir kalbėti tik tada, kai viskas būna post factum.

Šiandieninėje situacijoje Lietuvoje matau naujus “senius”, kurie kuria neapgalvotas reformas su visomis išplaukiančiomis iš to pasekmėmis ir svarbiausia jose yra neprarasti sosto, tarsi jis būtų paskirtas tau asmeniškai visam likusiam gyvenimui, o ne tu paskirtas tam postui tam tikram laikotarpiui.

Esu slaugytoja, todėl apie slaugytojų padėtį šiandieninėje situacijoje išmanau pakankamai.

Pykstate, kad šios profesijos atstovės pasyvios vykdytojos, tačiau daugumai gydytojų yra patogu turėti šalia savęs profesionalų padėjėją, kuris tylomis  ir besąlygiškai vykdys tai, ką nurodysi.

Ir patikėkite, tikrai yra nepatogu, kada tas įsivaizduojamas ir tariamas “tarnas” išdrįsta pasakyti savo nuomonę.

Labai jau hierarchiška medicina yra šiandien.

Mano manymu, taip yra todėl, kad teisinė bazė ženkliai netvarkinga paslaugų teikimo įvertinime ir stipriai apriboja slaugytojo profesines galimybes.

Slaugytojas yra įkalintas šalia gydytojo, nuo kurio priklauso įstaigos finansai ir gydytojas, tarsi to ir nenorėdamas, gali garsiai deklaruoti “kad pinigus uždirbu aš”.

Tokiu atveju kas belieka slaugytojai?

Tik tyliai vykdyti tai, kas pavesta be teisės išsižioti, o kur dar ale “aukščiau stovinti” kolegė, kuri tik laukia kada tu suklysi, kad galėtų parodyti savo lietuviško charakterio bruožą “kaip gerai, kad tau blogai”.

Pagarbiai,

Vaida Lebedeva

****

Vaida apie save: “Dirbu Klaipėdos Respublikinės ligoninės Psichiatrijos filiale, Ūmiame moterų skyriuje slaugytoja jau 19 metų, taip pat toje pačioje įstaigoje sveikatos statistike. Trečius metus esu Lietuvos Slaugos Specialistų Organizacijos Klaipėdos krašto direktorė.

PrintFriendly

· ·

Theme Design by devolux.nh2.me