Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

TAG | Vertybėmis pagrįsta reforma

Vakar Anglijos sveikatos apsaugos ministras Andrew Lansley paskelbė dokumentą  “Health and Social care Bill” (Sveikatos apsaugos ir socialinės pagalbos įstatymas), kuris atveria vartus vienai iš esminų sveikatos apsaugos reformų nuo pat NHS sistemos įkūrimo prieš daugiau kaip 60 metų.

Naujas NHS pertvarkos idėjas Andrew Lansley brandino daugiau kaip kaip šešis metus, nuolat ir intensyviai domėdamasis sveikatos apsauga ne tik Anglijoje, bet ir visame pasaulyje.

A. Lansley mintys ir idėjos yra sudėtinė konservatorių programos dalis. Dabartinio premjero D. Cameron pasiūlyta visuomenės pertvarkos programa vadinasi “Didžioji visuomenė”. Jos esmė – kuo daugiau valdžios, įtakos ir valdymo svertų perduoti bendruomenėms, institucijoms ar organizacijoms.

Sveikatos apsaugos reformos esmę būtų galima nusakyti vienu sakiniu. Valdymas, finansinių srautų kontrolė, paslaugų pirkimas išimtinai perduodama į gydytojų rankas.

Iki šiol Anglijoje valdymo prasme egzistavo tokia hierarchija. Ministerija ir  jai pavaldžios 15 Strateginių sveikatos apsaugos agentūrų (Strategic Health authorities) valdė 15 regionų. Agentūros valdė apie 150 Pirminės priežiūros trestų (Primary Care Trusts). Tiek agentūrose, tiek trestuose  dirbo sveikatos apsaugos vadybininkai. Sprendimus jie priimdavo pasitardami su šeimos gydytojais.

A. Lansley reformos idėja – naikinamos šios abi institucijos (agentūros bei trestai). Kuriami konsorciumai. Konsorciumus kurs regionų šeimos gydytojai. Būtent šeimos gydytojų įkurti konsorciumai bus atsakingi už sveikatos apsaugos valdymą, finansinių srautų kontrolę bei paslaugų pirkimą regione.

Konsorciumai yra labai panaši į mūsų “Vertybėmis pagrįstoje reformoje” keliamą idėją kurti ligoninių Asociacijas, kurias valdytų Asociacijos taryba. Šios Asociacijos turėtų būti valstybės institucijos, kurioms būtų suteikti aiškūs juridiniai įgaliojimai. Asociacijos būtų atsakingos ne tik tik už sveikatos apsaugos valdymą regione, bet ir ir bendardarbiaudamos su ligonių kasa spręstų apie įvairių paslaugų reikalingumą atskirose ligoninėse, tuo pačiu užtikrindamos efektyvų mokesčių mokėtojų panaudojimą. Jos taip pat būtų atsakingos už efektyvų ir ekonomišką turimos aparatūros panaudojimą bei naujos aparatūros įsigijimą, kad būtų užkirstas kelias dabartiniam besaikiui pirkimui.

Parlamentarė A. Bilotaitė teigia, kad aparatūros pirkimo kaina valstybiniame sektoriuje yra pusantro karto didesnė nei privačiame. Padarykime paprastą artimetinį veiksmą – atimtį, ir gausime skaičių, kiek pinigų yra pagrobiama iš valstybės.

Aparatūros pirkimas, sutarčių pasirašymas su ligonių kasomis, statybos darbų kontraktai tapo pagrindiniu ligoninių administratorių pasipelnymo šaltiniu, todėl Asociacijos galėtų tapti vienu iš būdų bei įrankių užkertant kelią  korupcijai šioje srityje.

Žodis Asociacija Lietuvoje visų pirma primena visuomeninę organizaciją – asociaciją, kuri neturi jokių galių. Mes siūlome valstybinę instituciją, turinčią aiškiai apibrėžtas juridines  galias. Klaipėdos forumo metu vyko ilga ir įdomi diskusija šiuo klausimu. Artimiausiu metu paskelbsime video įrašą. Jo metu taip pat buvo diskutuojamas pavadinimo klausimas. Tam, kad  žodis “asociacija’ nesukeltų panašumo su visuomeninėmis organizacijoms buvo siūloma naudoti žodį konsorciumas. Nebloga mintis. O gal yra ir kitų galimų variantų. Pavyzdžiui unija?

Lietuvos atveju asociacijos/konsorciumai/unijos (?) skirtųsi nuo angliškųjų tuo, kad lietuviškoje taryboje būtų tiek ligoninių administratoriai, tiek ligoninių specialistų atstovai, regiono šeimos gydytojų atstovai, slaugytojų atstovai, visuomenės bei pacientų atstovai. Anglų atvejų konsorciumus kurtų šeimos gydytojai. Tai yra didelis privalumas, nes šeimos gydytojas yra arčiausiai paslaugos vartotojo – paciento, ir jis geriausiai žino jo reikmes.

Iš pirmo žvilgsnio gal tai ir būtų logiškesnis kelias. Tačiau Anglijoje šeimos gydytojo institucija yra labai toli pažengusi lyginant su Lietuvos, jie turi daugiametę ir įvairiapusišką patirtį, ko pasekoje Jungtinės Karalystės šeimos gydytojų institucija yra laikoma viena geriausių pasaulyje.

Iš kitos pusės, mūsų pasiūlymas atitinka lietuviškus ypatumus ir siūlo lietuvišką kelią. Mūsų siūlomo modelio privalumas yra tai, kad taryboje būtų atstovaujama visoms suinteresuotoms pusėms, tame tarpe  ir pacientus – paslaugos vartotojus.

***

Paveiksliukas iš http://dryicons.com/

PrintFriendly

·

Nov/10

20

Žmogus, kuris patikėjo reforma

Mąsčiau, galvojau apie tą žmogų ir jo poelgius. Po to vėl mąsčiau, galvojau. Neturėjau jokio pykčio, nors dauguma pasakytų – tu turi labai pykti. Vėl galvojau, mąsčiau. Po to visai negalvojau, vėliau jį visai užmiršau. Kiti pasakytų -  jis yra tavo priešas. Vėl pradėjau galvoti. Jeigu jis yra mano priešas, tai kodėl nejaučiu jokios neapykantos?

Ne, jis negali būti priešas, nes  širdyje nėra nė vieno neapykantos krislelio. Tai gal jis tiesiog yra niekas. Taip negali būti. Jis negali būti niekas. Juk yra Profesorius,  dirba prestižinėje universiteto ligoninėje, taip pat  jis yra įvairių organizacijų vadovas.  Ir ne tik. Jis buvo vienos iš Lietuvos partijų kandidatas į Lietuvos Respublikos Seimą.

Šis žmogus turi didelę valdžią, jis gerai žino ministerijos koridorius ir dažnai jais šmirinėja. Ten jį visi pagarbiai sutinka, nes su juo pyktis neverta. Gali turėti nemalonumų. Jis kartas nuo karto surengia BNS preskonferencijas ir pasisako svarbiais gydytojų gyvenimo klausimais. Tūlam piliečiui gali pasirodyti, kad šis žmogus labai svarbus.

O kas jis man? Vis užduodavau šį klausimą ir niekaip nerasdavau atsakymo. Atsakymo bandau ieškoti draugų, bendraminčių ištartuose žodžiuose, pasakymuose. Tačiau jų mintys man taip pat nepateikia jokio atsakymo į šį klausimą. Kas yra man šis žmogus?

Bandau atgaminti įvykių seką ir  atsakyti į kitą klausimą. Kaip tai atsitiko? Tada atsimenu vieno iš pažįstamų psichiatrų ištartą frazę, kuria jis apibūdino patį svarbiausią sovietinio mąstymo bruožą. Už iniciatyvą yra baudžiama.

Taip iš tikro, 2007 metais parodžiau iniciatyvą įsteigti Nacionalinę medicinos specialistų asociaciją. Už tai buvau viešai nubaustas – “Gydytojų žinios” atspausdino  opusą, kuriame purvo ir neteisybės tiek daug, kad, net jei tai būtų tiesa, niekas nepatikėtų. Tikrai buvau ne pirmas, kuriam buvo išrašytas baudos bilietas už iniciatyvą. Prieš 8 metus buvo bandoma steigti Gydytojų rūmus – iniciatoriai buvo nubausti. Doc. Pūras bandė daryti reformas. Jis taip pat  buvo nubaustas. Skamba įtikinamai, tačiau vis dėlto atsakymo į klausimą nerandu.

Vėl klaidžioju asmeniniais minčių labirintais. O kas jis man? Iniciatyva. Taip. Ir vėl.  Štai tas žodis, kuris tarsi siūlo galą patraukus, kamuoliukas iš lėto pradeda išsivyti. Taip – iniciatyva. Atsimenu dar vieną savo iniciatyvą. Iniciatyva, kuri yra Lietuvos sveikatos apsaugos reforma.

2009 metų sausio mėnesį Klaipėdos jūrininkų ligoninei pasiūliau sukurti pavyzdinį kardiologijos skyriaus departamentą, suorganizuotą pagal Vakaruose pripažintus paslaugų teikimo ir darbo organizavimo principus. Taip, iniciatyva. Tos iniciatyvos dalimi turėjo būti tų metų vasario mėnesio gale mano skaitomas pranešimas  Jaunųjų gydytojų asociacijos organizuotoje konferencijoje, į kurią pavyko prisikviesti ir Londono podiplominių studijų dekaną.

Kuo daugiau iniciatyvos, tuo labiau baudžiamas.  Šį kartą ‘Gydytojų žiniose’ pasirodė dar vienas purvo šedevras. Tačiau to neužteko. Šis žmogus, išgirdęs apie konferenciją, lakstė po Sveikatos apsaugos ministeriją, susitiko su Prezidento Adamkaus patarėja medicinai, šmirinėjo po Seimo koridorius  ir … jūs turbūt pagalvosite, kad visus kvietė į konferenciją, kur turėjo būti svarstoma viena iš pamatinių sveikatos apsaugos vertybių – gydytojų rengimas. Arba ruošė pranešimą ir rinko informaciją iš valstybinių institucijų.

Anaiptol, ne – jis agitavo prieš konferenciją, pateikdamas vieną vienintelį motyvą- į konferenciją skaityti pranešimo atvyks Dr. Audrius Šimaitis. Pranešimo pavadinimas “Sveikatos apsaugos reforma: kodėl eukaliptai negali gyventi be gaisrų?” Pranešimo turinys – sveikatos apsaugos reformos plano pasiūlymas. Visą pranešimą ir šiandien galima pažiūrėti internertiniu adresu www.rezidenturaklaipedoje.com .

Medicinos frontuose antiagitacija iki šiol buvo negirdėtas reiškinys – tai buvo neabejotina naujovė ir visiškai naujas reiškinys. Lietuvos gydytojų sąjungos prezidentas kviečia visus neatvykti į konferenciją!

O gal tai sapnas, fantazija, miražas? Žmogus laksto po beveik visas valstybines institucijas ir agituoja prieš konferenciją. Taip, tai turbūt  sapnas.

Tame sapne aš susitinku su Šerloku Holmsu. Šalia  manęs stovi ne tik jis, bet ir mano kolega daktaras Vatsonas. Šerlokas Holmsas gudriai šypsosi ir tyli, o mano kolega daktaras Vatsonas tyliai į ausį kužda: jūs klausėte , kas jis toks.

Šerlokas Holmsas mano, kad jis yra pirmas žmogus, patikėjęs reforma.

****

Paveiksliukas iš http://dryicons.com/

PrintFriendly

· · ·

Nov/10

18

Laikas subręsti kūrybiniam mąstymui

2009 m. gruodžio  14 d.  “Vertybėmis pagrįstą reformą” pristačiau Laisvojo universiteto klausytojams Kaune. Tame susitikime dalyvavo apie dvidešimt jaunųjų gydytojų ir  Kauno medicinos universiteto studentų. Į susitikimą taip pat buvo atėjusi ir “Ūkininko patarėjo” priedo “Šeimininkė” korespondentė Edita Gruiniūtė.

Prabilus apie reformą, daugelyje žmonių paprastai kyla įvairių, dažniausiai, negatyvių jausmų virtinė. Iš vienos pusės šiandien yra aiškus reformos būtinumo supratimas jau dvidešimt metų nustojusioje vystytis sveikatos apsaugos srityje. Tačiau žvelgiant tik į vieną sveikatos apsaugos ministerijos siūlomą reformos projektą, ir tą patį nepateiktą gilesnei Lietuvos visuomenės diskusijai, susidaro įspūdis, kad jis parengtas orientuojantis tik į juo suinteresuotos oligarchinės grupės poreikius. Lietuvos žmonės sukyla ne prieš pačios reformos buvimą, o prieš  tai, kad jiems nesuteikiama galimybė patiems dalyvauti reformos varianto pasirinkime ar net kūrime. Tuo labiau, kad rinktis yra iš ko. Juk įvairias reformų variacijas siūlo tiek asmeninės, tiek ir visuotinės iniciatyvos. Dėl nepagarbos gydytojo profesijai ir būtinos reformos delsimo į Jungtinę Karalystę emigravęs gydytojas Audrius Šimaitis šiandien siūlo projektą, papildantį šiuo metu numatomą vykdyti reformos variantą ir kur kas labiau, anot jo, atitinkantį tiek gydytojų, tiek pacientų lūkesčius.


Dabartinę sveikatos apsaugos sistemą būtina reformuoti – tai pripažįsta kone kiekvienas. Tačiau ko reikia, kad reformos nebijotume, gal jos net lauktume?


Reforma yra vertybinis ir kokybinis pokytis. Jis neįmanomas be mąstymo pokyčio, kuriuo sukuriamos naujos struktūros. Pinigai visada yra svarbus veiksnys, bet jų toms vertybėms sukurti nereikia. Kalbant apie mediciną, daug svarbiau sukurti paslaugų ir darbo organizavimo principus, pagrįstus tomis naujomis esminėmis vertybėmis.

Bet koks reformos planas turi būti pagrįstas strateginio planavimo principais. Vienas pagrindinių – tai kūrybiškumas, skatinantis atsisakyti standartinio mąstymo ir į esamą situaciją pažvelgti kitaip. Vadovaujantis šiuo principu, pralaimėjusiųjų nebūna, laimi visi.

Tačiau šiandien taikomi seni mąstymo būdai, o iškilusios problemos vis dar sprendžiamos pasitelkiant tam tikrus trafaretinius modelius. Vienas jų – tai piramidinis hierarchinis mąstymas, kai iniciatyvos ir sprendimai nuleidžiami iš viršaus, šiuo atveju – ministerijos. Taigi sprendimus priima mažos žmonių grupės, nedalyvaujant daugumai su situacija susijusių žmonių – gydytojams ir slaugytojams. Dėl to sistema yra neefektyvi, ir atsiranda palanki terpė korupcijai klestėti. Taigi būtina keisti vertybių skalę ir, atsisakius hierarchinio piramidinio modelio, pasukti bendradarbiavimo ir kolektyvinių sprendimų keliu.

Kokie konkretūs veiksmai leistų tai padaryti?


Esamą situaciją tikrai pagerintų asociacijų įkūrimas; jas sudarytų tos ligoninės, kuriose rengiami gydytojai. Jos būtų atsakingos už visų teikiamų paslaugų organizavimą regione. Jokiu būdu negalima steigti bendros visos šalies asociacijos, nes ji būtų tapati ministerijai. Manau, einant mano minėtu keliu, būtų sėkmingai derinami vertikalūs ir horizontalūs sprendimai. Tai reiškia, kad aukštesnė institucija, pavyzdžiui, ministerija, priima bendro pobūdžio sprendimą, o jį konkrečiai įgyvendina žemesnė institucija, šiuo atveju – asociacija. Pavyzdžiui, ministerija priima sprendimą mažinti ligoninių skaičių. Tai tikrai reikia daryti, tačiau tai galėtų įgyvendinti būtent asociacija, kurios atstovams daug geriau žinomi regiono ypatumai bei pacientai. Tokiu atveju kolektyviai priimami asociacijų sprendimai kur kas labiau atitiktų regiono lūkesčius. Tai būtų vienas iš efektyvių įrankių, padedančių mažinti esamą korupcijos indeksą (bet kokie korupciniai veiksmai būtų akivaizdžiai matomi). ES duomenimis, Lietuvos gyventojų nepasiekia apie dvidešimt procentų visų mūs šaliai skirtų pinigų. Anot mano kolegų, tai gerokai sumažintas skaičius.
Be to, asociacijos sudarytų prielaidas regioninių specialistų sutartims. Tada specialistas dalį laiko dirbtų bazėje, o kitu laiku galėtų vykti konsultuoti į regiono ligonines. Taip iš dalies būtų galima spręsti specialistų trūkumo regionuose ir Lietuvoje klausimą. Mūsų nedidelė šalis tam ypač palanki. Pavyzdžiui, iš Vilniaus nuvykti į Trakus netrunka daug laiko. Siūlyčiau užmiršti tą seną sovietinį žodį – etatas. Ministerijos lygmeniu sudaryta gydytojo sutartis, kurioje atsispindėtų šiuolaikiniai gydytojo darbo principai, jo dabartinės darbo ypatybės ir dabartiniai poreikiai, leistų daug labiau tobulinti praktinius įgūdžius. Esant dabartinei tvarkai – 38 valandų darbo savaitei – ministerija ar gydymo įstaiga tikisi, kad visą šį laiką gydytojas praleis prie ligonio lovos arba poliklinikos priimamajame. Tai ir yra senas požiūris, neatitinkantis šių dienų realijų. Gydytojo darbas šiandien susideda (arba turėtų susidėti) iš kelių itin svarbių dalių: klinikinio darbo, darbo su dokumentacija, organizacinio darbo, dalyvavimo įvairių organizacijų veikloje, mokomojo bei akademinio darbo.

Šiandien viena didžiausių korupcijos erdvių – valstybinės medicinos paslaugas teikiančios įstaigos. Kiek tikėtina, kad įsigalėjusį požiūrį ir etiškumo pamynimą pakeis nauja sprendimų priėmimo tvarka?


Visuomenė turi matyti, kad gydytojai nori keistis. Jos požiūris į juos šiandien skeptiškas. Tačiau jeigu nebus pakeistas valstybės požiūris į medikus, tikėtis sėkmės neįmanoma. Kalbu tiek apie darbo sąlygas, tiek apie galimybes tobulėti ir apmokėjimą. Turi kisti ir pačios ministerijos požiūris į tai, kas yra geras gydytojas specialistas. Geras gydytojas turi aktyviai dalyvauti paslaugos vystyme ir dalyvauti sveikatos apsaugos valdyme, turi jaustis šeimininku to, ką jis daro. Tada atsiras noras keistis,dalyvauti.
Taigi kitas svarbus principas, būtinas sėkmingam reformos įgyvendinimui, – tai visuotinis siūlomų sprendimų svarstymas, viešas ir skaidrus.

Šiandien dauguma gydytojų net nežino, kokia konkreti reforma vykdoma, nedalyvauja priimant sprendimus. Kita vertus, jie net neturi galimybės išsakyti savo nuomonę taip, kad ji būtų išgirsta ir į ją būtų bent kiek atsižvelgta. Dažnai, kalbant apie reformą, klausiama: „O ką tai man duos?“ Visada būtina atsakyti, ką tai duos konkrečiai gydytojui ar pacientui. Tai svarbus klausimas, bet kartu ir labai trumparegiškas, nes jis dažnai pernelyg susijęs su materialine gerove, kurios tikimasi gauti.

Dabartinį visuotinį gydytojų pasyvumą skatina ir tai, jog visus sprendimus priima tik ministerija, kitiems lieka tik sekti jų rezultatus. Tai sovietinio mąstymo anatomija, kai sprendimus už tarybinę liaudį priimdavo vos keli asmenys. Taigi šiandien susiduriame su to paties mąstymo stereotipo atkartojimu. Todėl būtina stiprinti gydytojų savivaldą, iniciatyvą ir laipsniškai jai perduoti vis daugiau funkcijų. Kaip augančiam vaikui tėvai suteikia vis daugiau atsakomybės. Kas gali už regioną nuspręsti, kas jam geriau: ministerija ar pats regionas?

Galbūt gydytojus tenkina gaunamas nemenkas nelegalus priedas prie atlyginimo, dėl to jie nesuinteresuoti bet kokia reforma?


Medikų gerovės suvokimas apima tris sąvokas: materialinę, psichologinę ir socialinę. Žvelgiant iš materialinės pusės, situacija nėra labai bloga. Ir šiandien kai kurie gydytojai gauna solidų atlyginimą, pavyzdžiui, dešimt tūkstančių į rankas. Manau, ateityje jie turėtų pasirašyti etikos kodeksą, kad atsisako nelegalių papildomų mokėjimų. Tada visuomenė matytų, kad gydytojai yra pasirengę keistis. Psichologinis ir socialinis aspektas gerokai atsilieka nuo to, kurio būtų galima tikėtis. Paprastai gydytojai dirba dviem etatais, po dvylika ar keturiolika valandų per dieną.
Slaugytojų socialinė ir psichologinė situacija irgi panaši. Jos šiandien vertinamos nepakankamai. Be to, tiek visuomenė, tiek gydytojai neišnaudoja jų potencialo. Slaugytojos su aukštuoju išsilavinimu dirbą tą patį darbą, kaip ir neturinčios universitetinio išsilavinimo. Išplečiant diplomuotų slaugytojų kompetencijos ribas, būtų galima sumažinti gydytojų darbo krūvį ir tą laiką skirti profesiniam tobulėjimui bei sudėtingesniems darbams atlikti.

Jūsų nuomone, kokias vertybes pamina šiuo metu planuojama įgyvendinti vadinamoji „3R“ ligoninių reforma?


Reforma vyksta tada, kai ja suinteresuotos visos šalys: pacientai, medikai ir visuomenė. Šiuo atveju centrinė ašis yra pacientas. Todėl būtina atsižvelgti į jo poreikį gauti geras kokybiškas paslaugas bei jų prieinamumą visais atžvilgiais, įskaitant ir paslaugų buvimą kuo arčiau namų. 2006 metais Liuksemburge visos Europos Sąjungos šalys, tarp jų ir Lietuva, pasirašė Europos Tarybos rekomendacijas „Tarybos išvados dėl ES sveikatos apsaugos sistemų bendrųjų vertybių ir principų“.

Dokumente numatyta, kokiais pagrindais turėtų būti vykdomos visos reformos. Pabrėžta, kad būtina vadovautis esminėmis vertybėmis: lygybe, solidarumu, prieinamumu prie aukšto lygio paslaugų ir universalumu. Tačiau dabartinė sveikatos apsaugos ministerijos siūloma reforma – ne 3R, o 5R3R2V (5R reiškia 5 Lietuvos regionus, kuriuose yra trijų lygių – respublikinės, regioninės ir rajoninės – ligoninės, 2V reiškia dvi valstybinio finansavimo universitetines ligonines Vilniuje ir Kaune) – neužtikrina, kad visi šalies gyventojai gaus vienodai geras paslaugas. Šios dvi – Vilniaus ir Kauno universitetinės ligoninės bus valstybinio finansavimo, tad veikiausiai planuojama kurti du skirtingus finansavimo lygius. Jeigu iš tiesų taip bus, apie 60 proc. Lietuvos gyventojų (Šiaulių, Panevėžio ir Klaipėdos regionų) nebus sudarytos vienodos sąlygos gauti universitetinio lygio paslaugas. Be to, bus beveik neįmanoma įgyvendinti ir kitos Europos Sąjungos siūlomos bendrosios vertybės – pacientų prieinamumo prie aukšto lygio paslaugų. Per pastaruosius dvidešimt metų universitetinės ligoninės, kitaip negu regioninės, gaudavo neproporcingai didesnį finansavimą. Tai viena iš priežasčių, kodėl trūksta specialistų regionuose. Jeigu tai tęsis, gydytojai ir toliau nenorės dirbti regionuose.
Taip pat visuomenė turėtų pasakyti, kokio medicininio modelio pageidautų. Valstybinio, valstybinio ir privataus ar tik privataus. Dabartiniame (2008-2012 metų) plane dėl nuoseklumo ir valstybės politikos stokos laikomasi nuostatos, kad pinigai turi sekti paskui pacientą. Tokiu atveju, sukuriant trijų lygių ligoninių sistemą, numatant tokį pacientų judėjimo mechanizmą, įteisinama valstybinė medicina, o privačios medicinos praktikai erdvės lieka itin mažai. Olandijos patirtis parodė, kad sėkmingiausias yra privačios ir valstybinės medicinos sveika konkurencija, kai teritorinės kasos konkuruoja su valstybinių ligoninių kasomis ir nėra jokių regiono ribų. Šiandien pripažįstama, kad būtent Olandija teikia vienas geriausių paslaugų Europoje.

Šiam projektui parengti ir tobulinti jau paskyrėte penkerius metus. Tačiau ministerija kol kas taip ir neišgirdo net pačių pagrindinių, gilesnės diskusijos vertų Jūsų siūlomų principų.


Šį procesą vertinu kaip ilgalaikį. Pastangos niekada nenueina veltui. Tikiu, kad pasiryžimas, tikėjimas, noras, atkaklumas ir nesitaikstymas su esama situacija tikrai atneša konkrečių rezultatų.
Ačiū už pokalbį.

***

Nuotraukos autorė Rūta Jasaitytė

PrintFriendly

· · · ·

Nov/10

13

Sveikatos apsaugos reformos konstitucija. XII dalis

XII

Kaip visa tai igyvendinti?

Vėlgi būtina atsigręžti į vertybes. Šiuolaikinės pagrindinės reformų įgyvendinimo vertybės yra laipsniškumas, moksliniais bandomaisiais tyrimais pagrįsti principai, grįžtamojo ryšio principas bei pati iš savęs nuolat besimokanti reforma.

Reformą būtų galima pradėti nuo mažų bandomųjų moksliniais principais pagrįstų bandomųjų (pilotinių) projektų. Šių projektų metu išmoktus principus vėliau pritaikyti kituose regionuose. Tokiu būdu reforma būtų įgyvendinama pagal laipsniškumo principą ir  ji pati iš savęs mokytųsi.

Reikėtų  pradėti nuo to regiono, kuriame problemų yra prisirpę daugiausiai. Tai yra Vakarų Lietuvos regionas. Čia ne tik daugiausia lovų, bet neseniai Europos prestižiniame moksliniame  žurnale paskelbti duomenys rodo, kad tai labiausiai korumpuotas regionas tarp Baltijos valstybių. Lovų skaičiumi 10.000 gyventojų Klaipėda Europoje yra viena iš lyderių.

Šiame regione jau pirmaisiais reformos metais galima pradėti įgyvendinti „Pažangaus sveikatos apsaugos teikimo ir darbo organizavimo“ modelį, aprašytą interneto svetainėje  http://www.rezidenturaklaipedoje.com .

Prieš tai reikėtų įkurti Klaipėdos ligoninių asociaciją. Šiame regione taip pat galima būtų pradėti diegti naują priėmimo skyriaus darbo modelį.

Tais pačiais reformos metais galima pradėti įgyvendinti mokslinius bandomuosius modelius kituose Lietuvos regionuose. Rytų Lietuvoje būtų galima įsteigti onkologijos specialistų regioninį tinklą, kuris sukurtų naujus paslaugų modelius Rytų Lietuvos regionui. Kiekvienais metais projekto dalyviai padarytų išvadas ir toliau mokytųsi bei keistų sistemą ir  tokiu būdu būtų įgyvendintas grįžtamojo ryšio principas.

Vidurio Lietuvoje būtų galima sukurti privačios medicinos ir naujo finansavimo modelį.

Antraisiais metais  galima įsteigti Rytų Lietuvos ligoninių asociaciją, kuri perimtų patirtį iš Klaipėdos ligoninių asociacijos – tokiu būdu reformoje būtų įgyvendintas pačios iš savęs besimokančios reformos principas. Taip pat pagalvoti, kokius departamentus Rytų ir Vidurio  Lietuvoje perorganizuoti pagal Klaipėdoje įdiegtus modelio principus.

Trečiaisiais reformos metais būtų galima įkurti Vidurio Lietuvos asociaciją, pagalvoti, kaip išplėsti ankstesniuose  projektuose išmoktas pamokas į kitus įvairius regionų skyrius ir departamentus.

Po trejų metų jau galėtų būti galutinai susiformavę regioniniai specialistų tinklai ir atsirastų prielaidos visose zonose įvesti regioninio kontrakto principą. Tada visoje šalyje būtų galima prailginti rezidentūrą pagal Europos rekomendacijas.

Taigi visam reformos planui įgyvendinti turbūt reikėtų maždaug ketverių metų laikotarpio. Tai galėtų koreguoti iškilę sunkumai arba reformos įgyvendinimo ypatumai.

****

Reformos laukėme 20 metų ir ketverių metų laikotarpis nėra ilgas, tačiau taip veikdami galėtume sukurti naujovišką ir šiuolaikinę sveikatos apsaugos sistemą, kurią drąsiai galėtume vadinti  nauja lietuviška sveikatos apsaugos sistema.

PrintFriendly

· ·

Nov/10

11

Sveikatos apsaugos reformos konstitucija. X dalis

X

Pagrindinė bet kokios reformos vertybė, be kurios įgyvendinimo pradėti kalbėti apie ilgalaikę reformos sėkmę net neverta, yra sistemos gyvybingumas. Tai yra vis naujai kiekvienais metais į medicinos bendruomenę įsiliejantys nauji specialistai.

Geras, tinkamas ir šiuolaikinis jų paruošimas užtikrina sistemos gyvybingumą ir sugebėjimą nuolat atsinaujinti. Gal todėl  ir visos pastangos Lietuvoje reformuoti mediciną iki šiol ir žlugo, nes  nebuvo nuoseklios, nuolatinės sistemos, kaip  vystyti, puoselėti ir palaikyti jaunųjų gydytojų rengimą.

Norėdami suvokti, kaip rezidentūra prasidėjo Lietuvoje, turime šiek tiek grįžti į istoriją. Rezidentūra Lietuvoje prasidėjo 1990 metais. Iki tol egzistavo sovietinė sistema, kai žmogus, baigęs Vilniaus Medicinos fakulteto ar Kauno Medicinos  instituto  šešerių  metų studijas  ir atlikęs vienerių metų internatūrą, būdavo išmetamas į darbą „praktikuoti“.

Tada specialistas tobulėdavo bandymų – klaidų metodu. Rezidentūra Lietuvoje buvo įdiegta 1990 metais. Tai turbūt vienas iš svarbiausių naujosios Lietuvos medicinos istorijos žingsnių. Tačiau svarbiausias tik savo faktu, bet ne priemonėmis kaip jis buvo įgyvendinamas.

Tam, kad rezidentas turėtų savo vietą universiteto ligoninėse, buvo reikalinga rimta universiteto ligoninių reforma. To neįvyko. Rezidentai buvo tiesiog įskiepyti į sovietinio tipo ligonines ir  jie patys turėdavo kažkokiu būdu atrasti savo vietą. Vieniems sekėsi geriau, kitiems blogiau. Dauguma dirbančiųjų universiteto ligoninėse gydytojų rezidentus priimdavo kaip tam tikrus konkurentus, dėl to ir dalijimasis  žiniomis toli gražu ne visada buvo optimalus.

Iš pradžių rezidentus įdarbindavo, tačiau palaipsniui pati rezidentūros sistema degradavo iki tokio lygio, kad nuspręsta jiems mokėti tiktai stipendijas. Vėliau atsirado planai netgi įforminti tai kaip trečios pakopos studijas, už kurias rezidentams būtų tekę užsimokėti. Dėl to kilo rezidentų judėjimas, kuriam veikiant pavyko užkirsti kelią šiems planams.

Šiandien Lietuva turi rezidentūros įstatymą, pagal kurį rezidentas yra laikomas darbuotoju, jis gali išrašinėti receptus, gali apžiūrėti ligonį ir yra pilnavertis komandos dalyvis (jaunesnieji ir vyresnieji rezidentai).

Tačiau ar viskas tuo pasibaigė? Toli gražu ne. Visų pirma pažvelkime, koks turėtų būti rezidentūros tikslas. Rezidentūros tikslas yra parengti visavertį specialistą, kuris baigęs rezidentūrą būtų visiškai pasiruošęs savarankiškai praktikai.

Pavyzdžiui, jei mes rengiame kardiochirurgą, vadinasi jis, baigęs kardiochirurgijos rezidentūrą, jau pirmą dieną atėjęs į budėjimą turėtų mokėti savarankiškai atlikti pagrindines  širdies kraujagyslių ir vožtuvų operacijas. Tas pats ir dėl kitų chirurginių bei terapinių disciplinų, kuriose reikia atlikinėti intervencines procedūras bei operacijas.

Išmintis yra labai paprasta – tik mokslo metais jaunas gydytojas gali visavertiškai įvaldyti procedūras ir toliau jas tobulinti bei vystyti kasdieninėje praktikoje po rezidentūros baigimo. Baigus rezidentūrą užgriūva kasdieninio darbo lavina, daugumai – šeimos rūpesčiai, atsakomybė mokyti jaunuosius rezidentus. Bet kaip tu juos galėsi mokyti, jei pats nemokėsi?

Dėl to šalyse, kuriose gydytojai rengiami geriausiai (JAV, Australija, Jungtinė Karalystė, Kanada), pirmas klausimas gydytojui yra toks: kokioje šalyje baigei rezidentūrą? Niekas nekreipia dėmesio į tavo tautybę, odos spalvą, nes profesionalams rūpi vienas klausimas:  ar gali ir moki dirbti savarankiškai, niekieno neprižiūrimas? O Kanadoje pirmas klausimas pretendentui į darbo vietą yra toks: ko jūs išmokote per rezidentūrą? Ką jūs mokate dabar, jiems yra antraeilis dalykas, nes kanadiečiai žino: jei rimta buvo rezidentūra, vadinasi, esate rimtas daktaras.

Tam, kad sėkmingai vyktų rezidentūra, jaunesnysis gydytojas privalo turėti tinkamas sąlygas. Visų pirma reikia laiko. Tai yra tam tikras minimalus laikas, kol jaunasis gydytojas įsisavina specialybės ypatumus, atlieka pakankamą procedūrų skaičių. Per tą laiką subręsta profesionalus jauno žmogaus požiūris. Pagal Europos Sąjungos rekomendacijas daugumos specialybių minimalus laikotarpis yra 6 metai. Lietuvoje daugumoje atvejų rezidentūros trukmė yra 4 metai.

Rezidentūros trukmė yra tik pamatas tam, kad vyktų sėkminga rezidentūra. O kaip atrodo likusi dalis?

Visų pirma tai rezidentų vadovų vaidmuo. Rezidentų vadovai ne tik turi gerai išmanyti rezidentūros ypatybes, žinoti, kaip jaučiasi rezidentas ligoninėje, bet jų pirmąja atsakomybe yra užtikrinimas, kad rezidentas visavertiškai įvykdytų rezidentūros programą.

Rezidentų vadovą galima pavadinti savotišku gyvenimo būdo treneriu ligoninėje.  Jis yra tas žmogus, kuris padeda pradedančiajam susiorientuoti ligoninės labirintuose ir vėliau sėkmingai  padeda jam žengti pirmuosius profesionalius žingsnius. Rezidentų vadovai turėtų nuolat atnaujinti savo kaip pedagogų žinias ir pagal Europos Sąjungos reikalavimus, jiems turi būti rengiami kursai. Per dvidešimt nepriklausomybės metų Lietuvoje  tokie kursai ne tik kad nebuvo pradėti, bet kol kas ir nėra planų juos pradėti.

Rezidentūrą būtų galima prilyginti vaiko auklėjimo procesui. Kaip augančiam vaikui reikalinga auklė, taip ir visam rezidentūros procesui reikalinga institucija,  kuri atliktų stebėsenos  vaidmenį. Tai turėtų būti nepriklausoma institucija, kurios uždavinys – išorinė kokybės kontrolė. Vidinę kokybės kontrolę atlieka rezidentus rengianti institucija, o išorinės kokybės stebėsenos institucijos uždavinys yra užtikrinti, kad rengianti institucija sudaro sąlygas rezidentams įgyvendinti programas. Ji taip pat reguliariai monitoruoja rezidento progresą (dažniausiai kartą per pusmetį).

Taigi tolimesniam Lietuvos rezidentūros modelio tobulinimui reikalingas rezidentūros trukmės ilginimas, rezidentų vadovų koncepcijos peržiūrėjimas ir tobulinimas bei išorinės kokybės stebėsenos institucijos įsteigimas. Toks požiūris ir šios koncepcijos įgyvendinimas būtų tarsi pamatu naujam pastatui – naujai šiuolaikinei sveikatos apsaugos reformai.

PrintFriendly

· ·

Nov/10

8

Vaida Lebedeva. Slaugytojas yra įkalintas šalia gydytojo

Laba diena,

Perskaičiau straipsniuką  “Vertybėmis pagrįsta reforma I” , bei ten esančius komentarus.

“Niežti” pasisakyti.  Geros idėjos, pamąstymai, tačiau, manau, kad daugumai medicinoje reikia keisti savo požiūrį į žmogų ir apskritai į patį save, bei savo profesiją.

Kaži kodėl medikai yra gana pasyvūs savo profesijos pokyčiuose bei globaliuose sprendimuose?

Dažniausiai pradedame postringauti ir kalbėti tik tada, kai viskas būna post factum.

Šiandieninėje situacijoje Lietuvoje matau naujus “senius”, kurie kuria neapgalvotas reformas su visomis išplaukiančiomis iš to pasekmėmis ir svarbiausia jose yra neprarasti sosto, tarsi jis būtų paskirtas tau asmeniškai visam likusiam gyvenimui, o ne tu paskirtas tam postui tam tikram laikotarpiui.

Esu slaugytoja, todėl apie slaugytojų padėtį šiandieninėje situacijoje išmanau pakankamai.

Pykstate, kad šios profesijos atstovės pasyvios vykdytojos, tačiau daugumai gydytojų yra patogu turėti šalia savęs profesionalų padėjėją, kuris tylomis  ir besąlygiškai vykdys tai, ką nurodysi.

Ir patikėkite, tikrai yra nepatogu, kada tas įsivaizduojamas ir tariamas “tarnas” išdrįsta pasakyti savo nuomonę.

Labai jau hierarchiška medicina yra šiandien.

Mano manymu, taip yra todėl, kad teisinė bazė ženkliai netvarkinga paslaugų teikimo įvertinime ir stipriai apriboja slaugytojo profesines galimybes.

Slaugytojas yra įkalintas šalia gydytojo, nuo kurio priklauso įstaigos finansai ir gydytojas, tarsi to ir nenorėdamas, gali garsiai deklaruoti “kad pinigus uždirbu aš”.

Tokiu atveju kas belieka slaugytojai?

Tik tyliai vykdyti tai, kas pavesta be teisės išsižioti, o kur dar ale “aukščiau stovinti” kolegė, kuri tik laukia kada tu suklysi, kad galėtų parodyti savo lietuviško charakterio bruožą “kaip gerai, kad tau blogai”.

Pagarbiai,

Vaida Lebedeva

****

Vaida apie save: “Dirbu Klaipėdos Respublikinės ligoninės Psichiatrijos filiale, Ūmiame moterų skyriuje slaugytoja jau 19 metų, taip pat toje pačioje įstaigoje sveikatos statistike. Trečius metus esu Lietuvos Slaugos Specialistų Organizacijos Klaipėdos krašto direktorė.

PrintFriendly

· ·

IX

Dešiniąja asociacijos ranka galėtų tapti Vakarų Europos valstybėse egzistuojantys regioniniai specialistų tinklai, kurie kartu su ligonių kasomis galėtų sukurti algoritmus „pacientų kelionė“ (angl. pathways).

Tai būtų visiškai priešinga koncepcijai, kuri vyrauja dabar, kai kuriami specialieji paslaugų teikimo algoritmai ir aklai taikomi visai Lietuvai.

Kiekvienas iš trijų regionų turėtų savo „pacientų keliones“ kiekvienai medicinos specialybei. „Paciento kelionė“ aiškiai atspindėtų, kaip ir kokiose ligoninėse pacientas turėtų būti gydomas regiono ir ne regiono ribose (jei to reikia).

Regioniniai specialistų tinklai, bendradarbiaudami su ligonių kasomis, galėtų sukurti naują apmokėjimo mechanizmą, kai mokama ne už kiekybę, bet už kokybę.

Pavyzdžiui, jei buvo išpildytas „paciento kelionės“ algoritmas, būtų mokama 100 proc. paslaugos įkainio, tačiau jei jis nebūtų išpildytas, tai tada būtų mokama tik dalis įkainio (50 proc. ar 80 proc.), o gal net kai kuriais atvejais nemokama iš viso.

Sukūrus lokalius „paciento kelionės“ algoritmus, labai greitai paaiškėtų, kokių ligoninių regionuose nereikia.

Tuomet asociacija ir galėtų nuspręsti, kokias ligonines uždaryti. Šis principas puikiai atspindėtų ne tik vertikalaus ir horizontalaus sprendimų priėmimo harmoniją, bet ir būtų akivaizdus pačios svarbiausios vertybės – savivaldos įgyvendinimas. Tai skatintų vienybę, atsakomybę ir pasididžiavimą savo regionu.

Lygiagrečiai šalia ligoninių lovų mažinimo, asociacija turėtų pagalvoti, kaip kurti ir plėsti dieninio stacionaro paslaugas regione glaudžiai bendradarbiaujant su regionine ligonių kasa.

Iš ministerijos tereikėtų konkretaus nurodymo – plėsti dieninį stacionarą.  Sprendimas kokias paslaugas ir kaip kurti dieninius stacionarus galėtų būti priimtas lokaliai.

Atsilaisvinusi neįkainojama darbo jėga (slaugytojos ir gydytojai) galėtų ir turėtų būti integruojami į naujai atsiradusias dieninio ar kitų paslaugų struktūras, nes suintensyvėjus dieninio ir priėmimo skyrių darbams, reikės ir papildomos darbo jėgos.

PrintFriendly

· ·

Older posts >>

Theme Design by devolux.nh2.me