Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

TAG | vyr.gydytojai

Šimaitis.lt: prieš kelis mėnesius, po to, kai paskelbėme įrašą “Sveikatos apsaugos reformos konstitucija. I dalis”, Facebook’e įvyko diskusija, kuri galėtų būti gera įžanga tolimesniam aptarimui.

Audrius Šimaitis

Tarkime, trijų vyr. gydytojų vietoje palikus vieną, sistemoje dešimtmečiams užkoduojami rusenantys nepasitenkinimo ir prieštaravimo židiniai, kurie geriausiu atveju virs apatija, nebyliu priešiškumu, netikėjimu teigiamais pokyčiais, o blogiausiu atveju – atviru pasipriešinimu.

Saulė Pauliuvienė

Aš manyčiau, kad reikėtų pasiryžti ir pakeisti didžiųjų ligoninių vyr.gydytojus ir – geriausia – paskelbus konkursus į šias vietas kaip privalumą nurodyti administracinį vadybinį darbą užsienyje. Ir dar – ligoninės vadovas turi būti vadybininkas, o ne gydytojas – vyr.gydytojas neturėtų rūpintis, kaip renovuoti ligoninę ar pirkti aparatūrą konkrečiai iš vieno tiekėjo…vyr.gydytojas turėtų rūpintis gydytojų kolektyvu.

Audrius Šimaitis

Labai pritariu, Saule. Anglijoje savo ligoninės vyr. gydytoją pirmą kartą pamačiau tik po trijų metų darbo !!! Anglijoje jie išimtinai tik vadybininkai. Yra direktoriai medicinai (Lietuvoje – vyr. gydytojo pavaduotojas medicinai) – jie yra iš gydytojų tarpo. Jie tarsi mediatoriai tarp vadybininkų ir gydytojų. Tačiau jie nedirba pilnu krūviu. Visi jie ketvirtį arba pusę laiko dirba gydytojais ir toliau. Ir dirba kadencijomis.

Nijolė Saulienė

Pritariu Saulei, bet manau, kad tikslinga būtų pakeisti didžiųjų ligoninių ir slaugos administratores!!! Vos ne pusę amžiaus užima šias pareigas ir yra įsitikinusios, kad tik jos “slaugos žvaigždės’. Į slaugos naujoves žiūri skeptiškai.Šiandieninė slaugytoja ir valytoja, ir dezinfektorė, ir maisto išdavėja. O, kur tikroji šiandien įgijusių aukštąjį mokslą slaugytojų vieta? Sveikatos reforma nevykdoma. Apie slaugytojas mini tik gerb. A. Šimaitis ir A.Razbadauskas.

PrintFriendly

· ·

Ar reikia gydytojui išmanyti apie sveikatos apsaugos vadybą? Kaip atrodo medicina žmogaus, dirbusio versle, o po to vėl sugrįžusio į mediciną,  akimis? Kaip atrodo Lietuvos  medicina Ramūno Liko, vaikų psichiatro, daug metų dirbusio verslo struktūrose, žvilgsniu?

Ramūnai, gal galėtum trumpai papasakoti apie savo profesinę karjerą?

Trumpai sudėtinga, nes kalbant apie profesinę karjerą paprastai galvojama apie kurią nors vieną sritį. Tiesiog, baigęs medicinos studijas Vilniaus Universitete ir po to pabuvęs vaikų psichiatrijos rezidentūroje, 1994 – 2000 metais dirbau versle, įvairiose pozicijose: nuo įmonės steigimo, vadovavimo reklamai žurnale, darbo verslo konsultavimo įmonėje iki vadovavimo rinkodarai.

Žinoma, natūraliai traukė artimesnės psichiatrijai sritys, todėl pagrindinė domėjimosi sritis ir buvo žmogiškieji resursai, valdymas ir pan. Manau, kad šiose srityse pasiekiau šiokios tokios kompetencijos, nes mūsų įmonėje atliekantys praktiką studentai man vadovaujant rašė darbą, su kuriuo laimėjo rimtą stažuotę JAV ir vieną to darbo egzempliorių atnešė man dovanų atsiminimui.

Kodėl po daugybės metų mokslų ir praktikos  nusprendei pasukti į verslą?

Paprastai priimant rimtesnius sprendimus juos lemia ne viena priežastis, o daugybė įvairių aplinkybių. Taigi šalia asmeninių aplinkybių galėčiau paminėti keletą visuomeninių. Pirmiausia buvo akivaizdu, kad medicinoje esmingesnių pokyčių nebus neapibrėžtai ilgą laiką. Negana to, taip pat buvo akivaizdu, kad nebus normalių darbo sąlygų, apmokėjimo ir t.t.

Kita vertus, buvo alternatyva dalyvauti visuose tuose procesuose, pokyčiuose, kurie jau buvo prasidėję privačiame sektoriuje. Čia derėtų paminėti vieno suomių psichiatro pasisakymą apie psichiatrijos ir psichiatrų svarbą bei kompetencijas. Jis teigė, kad psichiatras turi būti kur kas geresnis ekonomistas už ekonomistą, nes jis turi prognozuoti visuomenės būklės pokyčius dešimtmečiais į priekį ir parengti bei pagrįsti programas, kurios teigiamai veiktų visuomenę ilgus dešimtmečius. Tegaliu pasakyti, jog jis buvo visiškai teisus ir telieka apgailestauti, kad daugelis mūsų psichiatrų labai siaurai supranta savo misiją ir vietą visuomenėje bei tikrai neturi reikiamų kompetencijų.

Ir vis dėlto grįžai vėl į mediciną?

Toli gražu nebuvau vienintelis pasukęs truputį į šalį nuo medicinos. Labai daug mūsų kartos atstovų perėjo dirbti į farmacinių kompanijų atstovybes bei į kitas sritis. Tačiau privačiuose pokalbiuose dažnai girdėdavosi nostalgiškos gaidos ir daugelis vienaip ar kitaip stengėsi būti arčiau medicinos. Psichiatrai yra šiek tiek išimtinė publika. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse yra labai normalu, kad darbuotojas (psichiatras, slaugytoja, socialinis darbuotojas) kuriam laikui pasitraukia iš psichiatrijos, kad „prasivėdintų“. Jie dažnai dirba net kuo toliau nuo psichiatrijos eančioje srityje.

Kita vertus, psichiatrai ir būdami psichiatrais neretai konsultuoja įmones žmogiškųjų resursų klausimais, pertvarkų metu padėdami keisti nuostatas ir t.t. Daugelis valdymo klausimų yra kilę iš klinikinio darbo, o šis tas iš verslo valdymo prigijo klinikiniame darbe, kad ir kalbant apie grupinės terapijos technikas. Taigi, kas šiais laikais supranta psichiatriją tik kaip gydymą, tas neturi jokio supratimo, kas yra šiuolaikinė psichiatrija, kuo ji užsiima ir kokius uždavinius visuomenėje sprendžia.

Mano grįžimas į klinikinį darbą taip pat buvo nulemtas aplinkybių sutapimo ir, žinoma, noro ir gal nuojautos, kad jau atėjo laikas, kai ir šioje srityje yra ką veikti ir gal šiek tiek daryti įtaką tiems procesams, kurie vyksta Lietuvoje. Per ilgus metus viešojoje erdvėje buvo diskutuojama apie privatizavimą, vamzdžius, korupciją, dujas, o apie daug svarbesnius dalykus – kas darosi su vaikais, kaip auga nauja karta, niekam nebuvo įdomu. Tik pastaraisiais metais šiek tiek tam skirta dėmesio, bet tik po tikrai skandalingų įvykių. Tačiau ir dabar tereikia apgailestauti, kad įvairiuose pasisakymuose vyrauja demagogija.

Kaip tau atrodė sveikatos apsauga ir jo organizavimas po to, kai grįžai į praktinį darbą iš verslo?

Lietuvoje verslo irgi yra visokio – nuo paprastų sukčių ir vagių ar grynai korupcinių sandėrių iki aukščiausio lygio profesionalų, kurie net pasauliniame kontekste atrodo labai gerai. Tačiau, nežiūrint verslo įvairovės, yra vienas bendras bruožas – jei nejudėsi, tai nieko ir nebus, o jei pasiremtume patarlėmis, tai kaip sakoma: „vilką kojos maitina“, „po gulinčiu akmeniu vanduo neteka“.

Taigi šia prasme ir patiri šoką, kad viešajame sektoriuje per gana ilgą laikotarpį taip ir neatsirado sprendimų priėmimo mechanizmai, kad kasdienės problemos, kurioms išspręsti net nereikia jokių papildomų resursų, o tik noro ir gal ministro parašo po vienu ar keletu gerai surašytų sakinukų, metų metais nesprendžiamos. Valdoma be jokio grįžtamojo ryšio. Labai sunku suprasti, kodėl žmogus daugelį metų nieko neveikia, o užima rimtas ir atsakingas pareigas bei gauna gerą atlyginimą? Kodėl, užuot dirbęs savo darbą, darbo laiką naudoja, kad dar papildomai užsidirbtų? Bet blogiausia, kad daugelis gydytojų prie to jau prisitaikę, apsipratę ir nesirūpina, kad kiekvieno jų interesai būtų ginami, kad sprendimai būtų su jais derinami ir kad juos atstovaujantys asmenys tinkamai atliktų prisiimtus įsipareigojimus.

Kaip tu vertintum Lietuvos ligoninių sveikatos apsaugos vadybą?

Iš viso negalvoju, kad ligoninės yra svarbiausia problema. Tiksliau, jos yra mažiausia problema mūsų sveikatos apsaugoje, na tik jos gal neproporcingai didelę dalį biudžeto suvalgo. Problema iš esmės yra paprasta – mūsų sistemoje viskas yra persistūmę nuo šeimos gydytojo iki specialisto ir nuo specialisto iki ligoninės. Nemaža dalis ligonių, kuriuos turėtų būti gydyti kompetentingi bendrosios praktikos gydytojai (BPG), siunčiami specialistui, nes BPG nebuvo praktiškai apmokyti atlikti tą darbą.

Taigi pas specialistą patenka daug ligonių, kurie neturėtų pas jį patekti ir jis užsiima ne tuo, kuo turėtų užsiimti, ir teikia žemesnio lygio paslaugas negu turėtų, o tie ligoniai, kuriuos specialistas turėtų aptarnauti ambulatoriškai, jau keliauja į ligonines. Ligoninėse guli daug pacientų, kurių ten neturėtų būti ir todėl dažnai sunku patekti tiems, kam iš tikrųjų reikia, o neretai tenka ieškoti kokių nors pažinčių, kad ten būtų galima patekti. Dabartiniu metu pačiai ligoninei nusistatyti, ką ji turi priimti, o ko ne – sudėtinga, nes tuo pat gali būti kaltinama, kad dėl to, jog kažkas nebuvo paguldytas į ligoninę, vienaip ar kitaip nukentėjo sveikata. Galėsime kalbėti apie ligoninių darbą, kai pradėsime valdyti pacientų srautus, o pradėti reikia nuo apačios.

Vėlgi kokios bebūtų ligoninės, bet neatidėliotina pagalba Lietuvoje turi būti teikiama kuo geriau. Tai yra nepateisinamas dalykas turėti nepakankamai gerai dirbančią greitosios pagalbos tarnybą ir nepakankamai gerai veikiančius ligoninių priėmimo skyrius, o visų pirma dėl to, kad tai apsimoka, nes daugeliu ūmių atvejų, laiku ir tinkamai suteikus pagalbą, žmogus lieka dar daugelį metų produktyvus ir naudingas visuomenei.

Apie patį ligoninių tinklo valdymą tepasakysiu tiek, kad, kai Lietuva bus suskirstyta į regionus, tai kiekvienas regionas pats nuspręs kiek, kokių ligoninių ir kur reikia, kad viskas būtų savo vietose. To nereikia spręsti nei ministerijai, nei vienos ar kitos ligoninės vyr. gydytojui. Visi suprantame, kad savi marškiniai arčiau kūno ir joks administratorius nesuinteresuotas panaikinti savo vadovaujamą įstaigą ar tapti labiau atskaitingu bei kontroliuojamu ir t.t. Tiesiog atėjo laikas labai įdėmiai išsinagrinėti kaip sveikatos apsauga valdoma regioniniu principu tiek Anglijoje, tiek Skandinavijos Šalyse. Medicinoje nėra labai daug galimų sprendimo variantų. Iš esmės galimi vos keli modeliai.

Žvelgiant iš vadybos pozicijų, ar gali žmogus dalį laiko vadovauti ligoninei ir tuo pačiu  dalį laiko dirbti gydytoju?

Vadyboje, kaip ir bet kurioje kitoje srityje, būna genijų, kurie netelpa į jokias taisykles. Iš vadybos pozicijų būtų labai geras klausimas, o kas gi yra tas gydymo įstaigos vadovas ir kokios jo kompetencijos. Šiuo požiūriu mes sveikatos apsaugoje vis dar turime iš tarybinių laikų paveldėtą vienasmenio valdymo modelį kaip tarybinėje kariuomenėje ir tarybiniuose kolūkiuose, kur vadovas vienas pats priiminėja visus sprendimus nuo darbuotojo priėmimo į darbą, jo atleidimo ir t.t.

Tereikia šias kompetencijas išskirstyti ir vadovo funkcijos jau bus kitokios. Kita vertus, jau dabar egzistuoja reikalavimai, kad kiekvienoje gydymo įstaigoje egzistuotų kokybės valdymo sistema ir vidaus audito grupė. Jei tai veiktų realiai, vadovui liktų labai nedaug rūpesčių, bet jų būtų, o svarbiausias – būti pakankamai kompetentingu. Čia prisimenu vieną schemą, kurioje buvo pažymėta, kokie reikalavimai keliami vokiškų įmonių vadovams esamu laiku ir kaip jie turės pagerinti savo kompetencijas visose išvardintose srityse per 10 metų. Manau, kad ir Lietuvos gydymo įstaigų vadovų laukia tokia ateitis, kad jiems teks stipriai dirbti, kad galėtų demonstruoti pakankamas kompetencijas aiškiai nustatytose srityse, o neatitinkantys tiesiog praras savo pareigas be jokių diskusijų.

Kodėl gydytojui reikia išmanyti ir žinoti apie vadybą?

Kažkada žmonėms reikėjo valgį susimedžioti, bet tam nepakanka žinoti, kas valgoma ir kas ne, ar tik mokėti mėtyti ietį. Tai irgi buvo didelė vadyba. Žmonės migruodavo paskui gyvūnų kaimenes, žinojo viską apie jų gyvenimo būdą ir prisitaikydavo prie jo. Žvėris reikėdavo ne tik sumedžioti, bet mokėti mėsą paruošti ilgam laikymui, o kailius išdirbti ir t.t. Taigi ir gydytojas, kaip koks medžiotojas, turi ne tik mokėti atlikti tam tikrą procedūrą, bet ir būti tikru savo srities profesionalu, o tai reiškia funkcionuoti sistemoje, tuo pačiu ir ta sistema rūpintis, kad ji neblogėtų (nes tada bus blogiau ir jam).

Pas mus pagrindinis trūkumas yra tas, jog realiai gydytojai nejaučia naudingumo dirbti sistemos labui, o ir jų darbas niekaip nevertinamas (čia neturiu omenyje atlyginimo). Gerai valdomoje įstaigoje lengviau dirbti visiems, geriau aptarnaujami pacientai, geresni darbo rezultatai, geresnė ir pačių gydytojų nuotaika. Kita vertus, gydytojai yra tie, kurie turėtų vaidinti ir socialinių lyderių vaidmenį, o tai reiškia turėtų sugebėti ne tik savimi pasirūpinti, bet padėti ir kitiems žmonėms susiorientuoti visuomeniniuose procesuose bei patys gydytojai turėtų būti aktyvūs visuomeniškai. Šiais laikais neišmanyti valdymo pagrindų universitetinį išsilavinimą turinčiam asmeniui būtų beveik tas pats kaip nemokėti naudotis kompiuteriu ar nežinoti, kad vištos deda kiaušinius.

PrintFriendly

· ·

Po lryte skelbto mūsų dienoraščio įrašo Dvidešimt devyni klausimai sveikatos apsaugos ministrui R.Šukiui gavau laišką iš Dr. Ritos Banevičienės, dirbančios gydytoja akušere – ginekologe Kauno 2-ojoje klinikinėje ligoninėje. Ji taip pat  dešimt metų dirbo ir administracinį darbą – pavaduotoja akušerijai ginekologijai, pavaduotoja medicinai.

Sveiki, Audriau,

Geri klausimai sveikatos apsaugos ministrui. Viskas logiška. Na ir ką? Ar buvo bent kokia reakcija? Kaip pastebėjote, medikai yra apatiški ir nelinkę diskutuoti apie pertvarkas, nebent asmeniškai juos tai liestų. Jautriais klausimais puikiai manipuliuoja vadovai.

Todėl manau, kad vis dėlto pradėti pertvarkas reikia nuo vadovų. Gerai nuteikia nauja Prezidentės iniciatyva dėl vadovų rotacijos, o ir pasisakymai apie tai vienareikšmiški – tai būtina ir ne tik sveikatos apsaugoje.  Pasidomėjau nauja sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo redakcija, kuri grąžinta iš naujo ruošti Sveikatos apsaugos ministerijai. Po to jis vėl griš į Seimą svarstymui. Naujoje redakcijoje, manau, šis klausimas apdairiai nutylimas. O reikėtų realios ir dalykiškos diskusijos.

Baisiausia tai, kad Lietuvoje apčiuopiamos sveikatos apsaugos  reformos koncepcijos nėra, nes niekas nežino , kaip ji turi atrodyti galutiniame rezultate. Neskaitant žinoma kompensuojamų vaistų ir ligoninių skaičiaus mažinimo. Ypač skausmingi klausimai būtinoji pagalba, postacionarinė priežiūra, medikų kvalifikacija, darbo sąlygos.

Todėl labai sutinku su Jūsų mintimis apie etatus, priėmimo skyrių pertvarką, rezidentų ruošimą. Ir žinoma viešumą. Bet manau, kad demokratijos ypač dabartinėmis chaoso sąlygomis reikia mažiau.

Problemų sprendimas asociacijose * nemanau, kad duotų laukiamų rezultatų. Būtų vėlgi žiūrima savo interesų. Koncepcija turi būti sukurta specialistų, pagrista tvirtais argumentais apie esamą padėtį, sergamumą, realų paslaugų apmokėjimą, papildomą apmokėjimą ir alternatyviais pasiūlymais dėl naujų darbo vietų kūrimo ir t.t.

Deja reformas vykdo politikai, kurie gyvena nuo rinkimų iki rinkimų. Įdomu, ką veikia Nacionalinė sveikatos taryba?

* Asociacijų steigimas yra viena iš kertinių mūsų siūlomos “Vertybėmis pagrįstos reformos” koncepcijos sudedamųjų dalių (A.Š.)

Atsakymas Ritai – sekančiame  šimaitis.lt įraše

PrintFriendly

· · · ·

http://dryicons.com/

Šimaitis.lt: prieš vienerius metus, po to kai lrytas.lt svetainėje paskelbiau straipsnį “Naujieji medicinos mokslo gelbėtojai” , gavau laišką iš chirurgo, kuris tuo metu stažavosi vienoje iš Europos valstybių.

*****

Esu  ….. , chirurgas, baigęs medicinos mokslus ir chirurgijos rezidentūrą Kaune  2000 metais …..

Esu laimingas, nes turėjau puikius mokytojus, (o ne sistemą), kurių dėka pavyko gauti neblogų įgūdžių ir to dėka dabar stažuojuosi  …

Jau būnant Lietuvoje supratau, kad ne viskas gerai mūsų sveikatos sistemoje, ir tuo labiau tą suprantu dabar.

Kaip tik prieš keletą dienų buvau grįžęs į Lietuvą, ir dar kartą pamačiau, kad vykdomi kažkokie pokyčiai, kuriuos vykdantys žmones, mano supratimu, nelabai suvokia, koks sistemos tikslas, nes jeigu suprastų, ko gero viską darytų kitaip.

Labai patiko Jusu straipsnis apie ligoninių direktorius, “darančius mokslą”. Jeigu leisit, pasidalinsiu savo mintimis.

Lietuvos sveikatos sistema nėra patenkinti nei pacientai (jie negauna tinkamos pagalbos laiku), nei gydytojai ar tuo labiau seselės, taigi pagrindiniams sistemos “stakeholder’iams” – suinteresuotiems asmenims – sistema yra netinkama.

Kam gi ji tada tinkama? Kaip sako mano mylimi geriausi Lietuvos politologai Surskis ir Mauzeris, yra žmogus, kuriam gerai. Ir tas žmogus yra Ligoninės (poliklinikos ar sveikatos priežiūros įstaigos) Direktorius.

Savo įstaigoje jis turi absoliučią valdžią (galbūt negali pasmerkti žmogaus myriop, bet daugiau gali beveik viską). Jis neturi jokios kontrolės virš savo galvos (per 20 metų nežinau nei vieno direktoriaus, kurį būtų atleidę ne už vagystes, ar kyšininkavimą ar dėl senatvės, bet dėl to, kad jo įstaiga blogai dirbo ar kad darbuotojai juo nepasitiki).

Žmogus, turintis absoliučią valdžią ir jokios kontrolės vadinamas feodalu, o jo pavaldiniai – vasalais. Šie feodalai nėra suinteresuoti niekuo kitu, kaip tik savo valdžios didinimu – iš čia VISOS reorganizacijos, siekiant praplėsti savo karalystės ribas. Į tai nukreipta dabartinė reforma, ir todėl ji a priori pasmerkta neduoti jokių rezultatų gydytojams ar pacientams (kurie yra pagrindiniai sistemos veikėjai).

Be to, feodalai turi savo tarybą – gydytojų vadovų asociaciją, kuri turi itin stiprią įtaką Sveikatos  ministerijoje. Nes visos kitos įtakos yra numalšintos – gydytojai (vasalai) bijo dėl savo ateities, o gydytojų sąjunga per 20 metų įrodė savo neveiksnumą. Taigi vienintelė galimybė kažką pradėti keisti – sunaikinti šitą feodalinę santvarką.

Bet kokia iniciatyva tai daryti Lietuvoje kilti negali – nes bus ne tik (bijau, kad fiziškai) sunaikintas tas žmogus, bet jo pelenai sudeginti ir toje vietoje nebus leista žolei augti).

Kadangi šiuo metu nesu Lietuvoje, bet planuoju ten grižti po metų, norėčiau būti vienu iš tų žmonių.

Atsiprašau, uz kiek emocingą laišką, tačiau šiuo metu jaučiu, kad situacija yra labai bloga, ir ko gero, palikta savieigai, nepagerės.

****

Šis straipsnelis yra skyrelio “Pogrindis” publikacija (žiūr. rubriką viršuje).

PrintFriendly

·

Ar reikia gydytojui išmanyti apie sveikatos apsaugos vadybą? Kaip atrodo medicina žmogaus, dirbusio versle, o po to vėl sugrįžusio į mediciną,  akimis? Kaip atrodo Lietuvos  medicina Ramūno Liko, vaikų psichiatro, daug metų dirbusio verslo struktūrose, žvilgsniu?  Ramūnas ne tik maloniai sutiko atsakyti į šiuos klausimus, bet ir pasiūlė mūsų puslapiui paruošti straipsnių ciklą “Vadybos pradžiamokslis gydytojui”. Pirmąjį straipsnį skelbsime po kelių dienų. Prieš tai keli keli klausimai Ramūnui ….

Ramūnai, gal galėtum trumpai papasakoti apie savo profesinę karjerą?

Trumpai sudėtinga, nes kalbant apie profesinę karjerą paprastai galvojama apie kurią nors vieną sritį. Tiesiog, baigęs medicinos studijas Vilniaus Universitete ir po to pabuvęs vaikų psichiatrijos rezidentūroje, 1994 – 2000 metais dirbau versle, įvairiose pozicijose: nuo įmonės steigimo, vadovavimo reklamai žurnale, darbo verslo konsultavimo įmonėje iki vadovavimo rinkodarai.

Žinoma, natūraliai traukė artimesnės psichiatrijai sritys, todėl pagrindinė domėjimosi sritis ir buvo žmogiškieji resursai, valdymas ir pan. Manau, kad šiose srityse pasiekiau šiokios tokios kompetencijos, nes mūsų įmonėje atliekantys praktiką studentai man vadovaujant rašė darbą, su kuriuo laimėjo rimtą stažuotę JAV ir vieną to darbo egzempliorių atnešė man dovanų atsiminimui.

Kodėl po daugybės metų mokslų ir praktikos  nusprendei pasukti į verslą?

Paprastai priimant rimtesnius sprendimus juos lemia ne viena priežastis, o daugybė įvairių aplinkybių. Taigi šalia asmeninių aplinkybių galėčiau paminėti keletą visuomeninių. Pirmiausia buvo akivaizdu, kad medicinoje esmingesnių pokyčių nebus neapibrėžtai ilgą laiką. Negana to, taip pat buvo akivaizdu, kad nebus normalių darbo sąlygų, apmokėjimo ir t.t.

Kita vertus, buvo alternatyva dalyvauti visuose tuose procesuose, pokyčiuose, kurie jau buvo prasidėję privačiame sektoriuje. Čia derėtų paminėti vieno suomių psichiatro pasisakymą apie psichiatrijos ir psichiatrų svarbą bei kompetencijas. Jis teigė, kad psichiatras turi būti kur kas geresnis ekonomistas už ekonomistą, nes jis turi prognozuoti visuomenės būklės pokyčius dešimtmečiais į priekį ir parengti bei pagrįsti programas, kurios teigiamai veiktų visuomenę ilgus dešimtmečius. Tegaliu pasakyti, jog jis buvo visiškai teisus ir telieka apgailestauti, kad daugelis mūsų psichiatrų labai siaurai supranta savo misiją ir vietą visuomenėje bei tikrai neturi reikiamų kompetencijų.

Ir vis dėlto grįžai vėl į mediciną?

Toli gražu nebuvau vienintelis pasukęs truputį į šalį nuo medicinos. Labai daug mūsų kartos atstovų perėjo dirbti į farmacinių kompanijų atstovybes bei į kitas sritis. Tačiau privačiuose pokalbiuose dažnai girdėdavosi nostalgiškos gaidos ir daugelis vienaip ar kitaip stengėsi būti arčiau medicinos. Psichiatrai yra šiek tiek išimtinė publika. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse yra labai normalu, kad darbuotojas (psichiatras, slaugytoja, socialinis darbuotojas) kuriam laikui pasitraukia iš psichiatrijos, kad „prasivėdintų“. Jie dažnai dirba net kuo toliau nuo psichiatrijos eančioje srityje.

Kita vertus, psichiatrai ir būdami psichiatrais neretai konsultuoja įmones žmogiškųjų resursų klausimais, pertvarkų metu padėdami keisti nuostatas ir t.t. Daugelis valdymo klausimų yra kilę iš klinikinio darbo, o šis tas iš verslo valdymo prigijo klinikiniame darbe, kad ir kalbant apie grupinės terapijos technikas. Taigi, kas šiais laikais supranta psichiatriją tik kaip gydymą, tas neturi jokio supratimo, kas yra šiuolaikinė psichiatrija, kuo ji užsiima ir kokius uždavinius visuomenėje sprendžia.

Mano grįžimas į klinikinį darbą taip pat buvo nulemtas aplinkybių sutapimo ir, žinoma, noro ir gal nuojautos, kad jau atėjo laikas, kai ir šioje srityje yra ką veikti ir gal šiek tiek daryti įtaką tiems procesams, kurie vyksta Lietuvoje. Per ilgus metus viešojoje erdvėje buvo diskutuojama apie privatizavimą, vamzdžius, korupciją, dujas, o apie daug svarbesnius dalykus – kas darosi su vaikais, kaip auga nauja karta, niekam nebuvo įdomu. Tik pastaraisiais metais šiek tiek tam skirta dėmesio, bet tik po tikrai skandalingų įvykių. Tačiau ir dabar tereikia apgailestauti, kad įvairiuose pasisakymuose vyrauja demagogija.

Kaip tau atrodė sveikatos apsauga ir jo organizavimas po to, kai grįžai į praktinį darbą iš verslo?

Lietuvoje verslo irgi yra visokio – nuo paprastų sukčių ir vagių ar grynai korupcinių sandėrių iki aukščiausio lygio profesionalų, kurie net pasauliniame kontekste atrodo labai gerai. Tačiau, nežiūrint verslo įvairovės, yra vienas bendras bruožas – jei nejudėsi, tai nieko ir nebus, o jei pasiremtume patarlėmis, tai kaip sakoma: „vilką kojos maitina“, „po gulinčiu akmeniu vanduo neteka“.

Taigi šia prasme ir patiri šoką, kad viešajame sektoriuje per gana ilgą laikotarpį taip ir neatsirado sprendimų priėmimo mechanizmai, kad kasdienės problemos, kurioms išspręsti net nereikia jokių papildomų resursų, o tik noro ir gal ministro parašo po vienu ar keletu gerai surašytų sakinukų, metų metais nesprendžiamos. Valdoma be jokio grįžtamojo ryšio. Labai sunku suprasti, kodėl žmogus daugelį metų nieko neveikia, o užima rimtas ir atsakingas pareigas bei gauna gerą atlyginimą? Kodėl, užuot dirbęs savo darbą, darbo laiką naudoja, kad dar papildomai užsidirbtų? Bet blogiausia, kad daugelis gydytojų prie to jau prisitaikę, apsipratę ir nesirūpina, kad kiekvieno jų interesai būtų ginami, kad sprendimai būtų su jais derinami ir kad juos atstovaujantys asmenys tinkamai atliktų prisiimtus įsipareigojimus.

Kaip tu vertintum Lietuvos ligoninių sveikatos apsaugos vadybą?

Iš viso negalvoju, kad ligoninės yra svarbiausia problema. Tiksliau, jos yra mažiausia problema mūsų sveikatos apsaugoje, na tik jos gal neproporcingai didelę dalį biudžeto suvalgo. Problema iš esmės yra paprasta – mūsų sistemoje viskas yra persistūmę nuo šeimos gydytojo iki specialisto ir nuo specialisto iki ligoninės. Nemaža dalis ligonių, kuriuos turėtų būti gydyti kompetentingi bendrosios praktikos gydytojai (BPG), siunčiami specialistui, nes BPG nebuvo praktiškai apmokyti atlikti tą darbą.

Taigi pas specialistą patenka daug ligonių, kurie neturėtų pas jį patekti ir jis užsiima ne tuo, kuo turėtų užsiimti, ir teikia žemesnio lygio paslaugas negu turėtų, o tie ligoniai, kuriuos specialistas turėtų aptarnauti ambulatoriškai, jau keliauja į ligonines. Ligoninėse guli daug pacientų, kurių ten neturėtų būti ir todėl dažnai sunku patekti tiems, kam iš tikrųjų reikia, o neretai tenka ieškoti kokių nors pažinčių, kad ten būtų galima patekti. Dabartiniu metu pačiai ligoninei nusistatyti, ką ji turi priimti, o ko ne – sudėtinga, nes tuo pat gali būti kaltinama, kad dėl to, jog kažkas nebuvo paguldytas į ligoninę, vienaip ar kitaip nukentėjo sveikata. Galėsime kalbėti apie ligoninių darbą, kai pradėsime valdyti pacientų srautus, o pradėti reikia nuo apačios.

Vėlgi kokios bebūtų ligoninės, bet neatidėliotina pagalba Lietuvoje turi būti teikiama kuo geriau. Tai yra nepateisinamas dalykas turėti nepakankamai gerai dirbančią greitosios pagalbos tarnybą ir nepakankamai gerai veikiančius ligoninių priėmimo skyrius, o visų pirma dėl to, kad tai apsimoka, nes daugeliu ūmių atvejų, laiku ir tinkamai suteikus pagalbą, žmogus lieka dar daugelį metų produktyvus ir naudingas visuomenei.

Apie patį ligoninių tinklo valdymą tepasakysiu tiek, kad, kai Lietuva bus suskirstyta į regionus, tai kiekvienas regionas pats nuspręs kiek, kokių ligoninių ir kur reikia, kad viskas būtų savo vietose. To nereikia spręsti nei ministerijai, nei vienos ar kitos ligoninės vyr. gydytojui. Visi suprantame, kad savi marškiniai arčiau kūno ir joks administratorius nesuinteresuotas panaikinti savo vadovaujamą įstaigą ar tapti labiau atskaitingu bei kontroliuojamu ir t.t. Tiesiog atėjo laikas labai įdėmiai išsinagrinėti kaip sveikatos apsauga valdoma regioniniu principu tiek Anglijoje, tiek Skandinavijos Šalyse. Medicinoje nėra labai daug galimų sprendimo variantų. Iš esmės galimi vos keli modeliai.

Žvelgiant iš vadybos pozicijų, ar gali žmogus dalį laiko vadovauti ligoninei ir tuo pačiu  dalį laiko dirbti gydytoju?

Vadyboje, kaip ir bet kurioje kitoje srityje, būna genijų, kurie netelpa į jokias taisykles. Iš vadybos pozicijų būtų labai geras klausimas, o kas gi yra tas gydymo įstaigos vadovas ir kokios jo kompetencijos. Šiuo požiūriu mes sveikatos apsaugoje vis dar turime iš tarybinių laikų paveldėtą vienasmenio valdymo modelį kaip tarybinėje kariuomenėje ir tarybiniuose kolūkiuose, kur vadovas vienas pats priiminėja visus sprendimus nuo darbuotojo priėmimo į darbą, jo atleidimo ir t.t.

Tereikia šias kompetencijas išskirstyti ir vadovo funkcijos jau bus kitokios. Kita vertus, jau dabar egzistuoja reikalavimai, kad kiekvienoje gydymo įstaigoje egzistuotų kokybės valdymo sistema ir vidaus audito grupė. Jei tai veiktų realiai, vadovui liktų labai nedaug rūpesčių, bet jų būtų, o svarbiausias – būti pakankamai kompetentingu. Čia prisimenu vieną schemą, kurioje buvo pažymėta, kokie reikalavimai keliami vokiškų įmonių vadovams esamu laiku ir kaip jie turės pagerinti savo kompetencijas visose išvardintose srityse per 10 metų. Manau, kad ir Lietuvos gydymo įstaigų vadovų laukia tokia ateitis, kad jiems teks stipriai dirbti, kad galėtų demonstruoti pakankamas kompetencijas aiškiai nustatytose srityse, o neatitinkantys tiesiog praras savo pareigas be jokių diskusijų.

Kodėl gydytojui reikia išmanyti ir žinoti apie vadybą?

Kažkada žmonėms reikėjo valgį susimedžioti, bet tam nepakanka žinoti, kas valgoma ir kas ne, ar tik mokėti mėtyti ietį. Tai irgi buvo didelė vadyba. Žmonės migruodavo paskui gyvūnų kaimenes, žinojo viską apie jų gyvenimo būdą ir prisitaikydavo prie jo. Žvėris reikėdavo ne tik sumedžioti, bet mokėti mėsą paruošti ilgam laikymui, o kailius išdirbti ir t.t. Taigi ir gydytojas, kaip koks medžiotojas, turi ne tik mokėti atlikti tam tikrą procedūrą, bet ir būti tikru savo srities profesionalu, o tai reiškia funkcionuoti sistemoje, tuo pačiu ir ta sistema rūpintis, kad ji neblogėtų (nes tada bus blogiau ir jam).

Pas mus pagrindinis trūkumas yra tas, jog realiai gydytojai nejaučia naudingumo dirbti sistemos labui, o ir jų darbas niekaip nevertinamas (čia neturiu omenyje atlyginimo). Gerai valdomoje įstaigoje lengviau dirbti visiems, geriau aptarnaujami pacientai, geresni darbo rezultatai, geresnė ir pačių gydytojų nuotaika. Kita vertus, gydytojai yra tie, kurie turėtų vaidinti ir socialinių lyderių vaidmenį, o tai reiškia turėtų sugebėti ne tik savimi pasirūpinti, bet padėti ir kitiems žmonėms susiorientuoti visuomeniniuose procesuose bei patys gydytojai turėtų būti aktyvūs visuomeniškai. Šiais laikais neišmanyti valdymo pagrindų universitetinį išsilavinimą turinčiam asmeniui būtų beveik tas pats kaip nemokėti naudotis kompiuteriu ar nežinoti, kad vištos deda kiaušinius.

PrintFriendly

· · ·

Jun/10

28

Supuvusios sveikatos apsaugos sistemos pinigai neišgelbės

http://dryicons.com/

Ginta Gaivenytė
2009-02-05 14:00

Intervju “Lrytas svetainėje”

Ką daryti, kad gydytojai neimtų kyšių? Kaip parvilioti atgal emigravusius medikus? Kaip įtikinti gerus specialistus dirbti provincijoje? Kai kardiologas Audrius Šimaitis kam nors pasako žinąs būdų, kaip spręstis skaudžias Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos problemas, daugelis lietuvių numoja ranka: „Negi ką nors gero įmanoma padaryti, kai nėra pinigų“.

Abejones A.Šimaitis atremia šypsena – jis tiki, jog net vienas žmogus gali išjudinti sistemą, nors jau dukart buvo priverstas nuleisti rankas. Prieš keliolika metų, dirbdamas Klaipėdos jūrininkų ligoninėje, jis sukūrė du reformos projektus, kuriuos ligoninės vadovybė atmetė, net nepaaiškinusi priežasčių.

Nusivylęs kardiologas tuomet nusprendė emigruoti – iš pradžių į Australiją, paskui – į Didžiąją Britaniją. Dabar jis vėl nori grįžti į Lietuvą ir čia parodyti visiems – sveikatos apsaugos reforma gali prasidėti ne nuo pinigų, o nuo mąstymo pokyčių.

***

– Jūsų aiškinimas, kad sveikatos apsaugos reformai įgyvendinti nereikia daug pinigų, skamba kaip iš pasakų pasaulio. Kokia jūsų „stebuklingojo“ projekto esmė?

– Čia ir yra svarbiausia, kad tokiai reformai nereikia didelių pinigų. Projekto esmė – turime pakeisti mąstymą. Dabar visos medikų organizacijos prašo: „Duokit pinigų“. Tačiau jei pinigai atsidurs toje pačioje supuvusioje sistemoje, niekas juk nepasikeis. Būtina pakeisti mąstymo stereotipus.

Nesiūlau iškart reformuoti visą sveikatos apsaugos sistemą. Šiandien užtektų mažo pokyčio. Pokyčiai prasideda nuo mažų dalykų – tai gamtos dėsnis. Atominė bomba atsiranda iš įvykusių pasikeitimų atomuose.

Per emigracijos metus sukaupiau daug patirties. Kartu su Lietuvos jaunųjų gydytojų asociacija mes nusprendėme sukurti tokį modelį, kuris Lietuvos sveikatos apsaugos sistemą nukreiptų teisingu keliu.

Kadangi pats dirbau Klaipėdos jūrininkų ligoninėje ir dabar bendrauju su daugeliu kolegų, parengiau konkrečius darbo organizavimo toje ligoninėje principus, remdamasis naujausiomis vadybos ir sveikatos apsaugos žiniomis. Paskui iš tos ligoninės patirties galėtų pasimokyti visa šalis.

Štai mano projektas – beveik visose eilutėse prie pasiūlymų yra prierašas „finansų nereikia“. Vienintelis dalykas, kuriam reikėtų pinigų, yra slaugytojų skaičiaus didinimas. Nenormalu, kai skyriuje daugybę ligonių prižiūri tik kelios slaugytojos. Viskas kainuotų tik 1,7 mln. litų per pirmus dvejus metus. Tai juokingai maža suma.

– Ką siūlytumėte keisti?

– Pirmiausia būtina pakeisti padalinio valdymo modelį – iš administracinio į koleginį. Tada neliktų neginčijamos vienos nuomonės, kuriai niekas nedrįsta prieštarauti. Vadovaujančio žmogaus balsas būtų svarbus, bet ne vienintelis. Sprendimus turėtų priimti pagrindiniai specialistai.

Antra – reikėtų panaikinti etatinę sistemą, kuri liko iš sovietinės struktūros. Kur kas geriau veiktų kontraktinė sistema su individualiais darbo planais.

– Kuo bloga etatinė sistema?

– Etatinė sistema neatspindi per nepriklausomybės metus įvykusių pokyčių, kada atsirado naujų specialistų, dirbančių keliuose skyriuose. Gydytojų darbo pobūdis labai pakito. Yra didžiulis neatitikimas tarp etatų ir to, ką iš tikrųjų žmogus daro. Ligoninėse daug daktarų turi pusantro etato, tačiau tai yra dvylika valandų darbo per dieną, tiek jie net neišbūna ligoninėse.

– Ar tai nereiškia, kad gydytojai uždirbs dar mažiau negu dabar uždirba?

– Atvirkščiai – priėmus mano pasiūlymą gydytojo darbo sąlygos pagerėtų. Keturis ar penkis tūkstančius litų uždirbantis medikas išeiti iš ligoninės galėtų ketvirtą vakaro ir gautų tą pačią algą.

Tuomet liktų laiko ir privačiai praktikai. Jei jau valstybė neišgali mokėti gydytojams atitinkamų algų, tai bent turėtų sudaryti sąlygas privačiai praktikai. O jei gydytojai norėtų dirbti ilgiau toje pačioje ligoninėje, reikėtų sukurti skatinimo sistemą už papildomai atliktus darbus ar viršvalandžius.

Pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos apibrėžimą žmogaus gerovė susideda iš materialinės, psichologinės ir socialinės gerovės. Dabar Lietuvos gydytojų gerovė gerokai nutolusi nuo vidutinės. Jei žmogus dirba itin daug, pavyzdžiui, dvylika valandų per parą, jo materialinė gerovė nėra bloga, bet kyla klausimas, ar gera yra psichologinė ir socialinė jo būklė.

– Projekte numatyta keisti gydytojų rengimą. Bet juk kalbama, kad gydytojai Lietuvoje ruošiami gerai?

– Aš neteigiu, kad reikia keisti. Reikia tobulinti. Tačiau mitas, kad Lietuvoje gydytojai ruošiami gerai. Aš irgi taip anksčiau maniau, bet pagyvenęs Australijoje ir Didžiojoje Britanijoje supratau, kad Lietuvoje gydytojai daugeliu atvejų ruošiami netgi blogai.

Lietuvoje netgi tokių sudėtingų sričių kaip kardiologijos jaunų gydytojų ruošimo laikas yra tik ketveri metai. Kitose Europos Sąjungos šalyse kardiologo rezidentūra trunka mažiausiai šešerius metus. Tie metai sugalvoti ne dėl to, kad žmogus ilgiau pasitrintų ligoninėje, o todėl, kad yra tam tikra riba, per kiek laiko tu gali išmokti tokio sudėtingo meno kaip gydymas.

Antra, švietimas susijęs su gera kokybės kontrole. Kontrolė būna vidinė ir išorinė. Lietuvoje egzistuoja tik vidinė – universitete medikai ruošiami, ten juos ir tikrina. Tačiau visoje Europoje yra ir išoriniai kokybės stebėjimo komitetai. Taip pasiekiama aukštesnės kokybės.

Be to, vertindami Lietuvos medicinos kokybę, iškart pastebėtume, koks didžiulis atotrūkis tarp Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir provincijos gydytojų lygio.

– Jūs tvirtinate turįs paprastą idėją, kaip pagerinti mažų miestelių ir kaimų medicinos lygį. Kaip įmanoma įtikinti gerus specialistus dirbti provincijoje?

– Įsivaizduokite, kad Vilniuje ar Kaune gydytojas baigia kardiologijos rezidentūrą – išmoksta daryti sudėtingus ultragarsinius širdies tyrimus, zondavimus. Ar toks vertingos patirties įgijęs žmogus važiuos dirbti į Mažeikių ligoninę? Manau, kad daugelis gydytojų dės visas pastangas likti didžiuosiuose miestuose. Ir tai normalu. Jei tu tobulėji, tu nori išlaikyti tai, ką pasiekei.

Todėl mes projekte siūlome kurti regioninius gydytojų tinklus. Galima sukurti tokį regioninio kontrakto principą, kad, pavyzdžiui, Klaipėdoje gyvenantis gydytojas pusantros dienos per savaitę gali daryti sudėtingas procedūras uostamiestyje, o likusias tris dienas konsultuoti Šilutėje, Tauragėje ar Mažeikiuose. Jis nebūtų „pririštas“ prie konkrečios ligoninėse. Tokia sistema veikia Didžiojoje Britanijoje.

Dabar daug kalbama apie regionuose gyvenančių žmonių poreikius, bet užmirštama, kad gydytojai taip pat turi žmogiškų poreikių. Jei visų poreikiai bus patenkinti, specialistų trūkumo regionuose problema savaime išsispręs.

– Vienas jūsų projekto tikslų – įtikinti į užsienį emigravusius lietuvius gydytojus grįžti. Kaip tai įsivaizduojate praktiškai? Na, galbūt reikėtų pirmiausia pradėti nuo klausimo – kodėl gydytojai emigruoja?

– Apie kitų emigrantų motyvus galiu tik spėlioti, o kalbėti galiu apie save. Dirbdamas Klaipėdos jūrininkų ligoninėje vadovybei pateikiau du projektus, kaip reformuoti darbą, tačiau jie abu buvo atmesti. Labiausiai mane liūdino ne tai, kad atmetė mano projektus, bet dėl to, kad nepaaiškino priežasties, dėl kurios mano idėjos buvo nepriimtinos.

Taip supratau, kad mano profesiniam tobulėjimui sistema darosi kliūtis. Priėjau išvados, kad geriausia yra pakeisti sistemą. Dėl to išvykau dirbti iš pradžių į Australiją, vėliau – į Didžiąją Britaniją.

Išvažiavau tikrai ne dėl to, kad čia trūko pinigų. Nemeluosiu, kad Lietuvoje nedalyvavau papildomų apmokėjimų sistemoje – aš buvau jos dalis. Tačiau su tuo dalyku niekada nesusitaikiau. Visada mano didžiulis troškimas buvo užsidirbti dorai ir sąžiningai.

Pirmoji sunkiai, bet šimtu procentų skaidriai uždirbta alga Australijoje man buvo kaip vandens lašas trokštančiam. Tada tvirtai nusprendžiau, kad niekada nesitaikysiu su tuo, su kuo anksčiau taikiausi.

Ar gali grįžti žmonės, kurie išvažiavę pamatė, kaip gali būti kitaip dirbama, kokie gali būti tarpusavio santykiai? Nė vienas gydytojas negrįš žinodamas, kad sistema jį sutraiškys.

Tačiau jei pasikeis sistema, daugelis gydytojų grįš į Lietuvą. Aš taip pat pasiruošęs grįžti. Šis projektas yra ir mano sugrįžimo projektas.

– Kaip siūlote spręsti itin skaudžią kyšių problemą?

– Į kyšius derėtų žvelgti kaip į kompleksinę problemą. Gaudyti ir bausti pinigus imančius medikus – juokinga ir primityvu.

Pirmiausia svarbu, kad kiltų gydytojų algos. Antra, turi būti skaidriai sudarinėjamos ligonių eilės. Siūlau įdarbinti vadybininkus, kurie tvarkytų ligonių srautus – tuomet gydytojai turėtų mažiau galimybių piktnaudžiauti. Vadybininkams imti kyšius būtų gerokai sunkiau.

Trečią dalyką įgyvendinti siūlau tuomet, kai pagerės gydytojų darbo sąlygos – tada turėtų būti įvestas etikos kontraktas. Tarkim, aš Anglijoje esu pasirašęs keturių puslapių etikos kodeksą. Jis nurodo, kad iš farmacijos firmų tegaliu dovanų gauti rašiklių ar kitų smulkmenų.

– Farmacininkų ir gydytojų bendradarbiavimas kartais irgi peržengia visas etikos ribas. Sklinda gandai, kad gydytojai gauna papildomą užmokestį už tai, kad išrašo tam tikrų gamintojų vaistus.

– Farmacijos kompanijų ir gydytojų bendradarbiavimas neišvengiamas. Lietuviai gydytojai, uždirbdami tiek mažai, be farmacininkų paramos negalėtų netgi tobulintis gydytojų konferencijose. Tačiau yra ribos, kurių negalima peržengti. Jei aš vykstu į konferenciją užsienyje ir mano kelionę finansuoja farmacijos kompanija, visada pranešu vadybininkams. Todėl mane visada gali patikrinti. Dirbdamas privalau išlikti neutralus.

– Kur, jūsų manymu, yra Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos bėdų šaknys? Daugelis aiškina, kad tai yra sovietmečio palikimas. Sutiktumėte?

– Lietuvos sveikatos sistema yra kelių sveikatos apsaugos sistemų lydinys. Mūsų sveikatos apsauga pradėjo formuotis XVIII amžiuje, kai profesorius Josephas Frankas ėmė dirbti Lietuvoje ir įkūrė Medicinos draugiją. Taip Lietuvos sveikatos apsaugos pagrindu tapo vokiška sistema.

Vokiškoje sistemoje labai vertinamas paklusnumas. Tai yra gerai, tačiau blogai, kad tas paklusnumas kartais virsta aklu negalvojimu. Dažnai sprendimai nuleidžiami iš viršaus, nėra iniciatyvos iš apačios, slopinamas kūrybiškumas. Manau, kad šios mūsų medicinos sistemos bėdos iš dalies yra ir tolimos praeities palikimas.

Iš tarpukario Lietuvos iki šių dienų išliko atsiskaitymas su gydytoju kiaušiniais ir maisto produktais. Sovietinėje medicinoje produktus pakeitė pinigai. Be to, rusiška medicina taip pat išaugo iš vokiškos ir austriškos sistemos, rusai taip pat turi stiprių paklusnumo stereotipų.

Kai pažvelgi į praeitį, tada tampa aišku, kodėl dabar Lietuvoje mąstoma, kad reformą turi daryti Sveikatos apsaugos ministerija. Tačiau reformą turi daryti patys gydytojai, o ministerija tegali tik padėti. Ministerijos valdininkai net nežino, kas vyksta konkrečioje ligoninėje, kokia yra konkreti daktaro darbo diena. Anglai turi įdomų pasakymą: „Blogis slypi detalėse“. Ministerijos valdininkai negali žinoti tų detalių.

Tačiau ministerija gali padėti. Aš tikiuosi, jog ji palaikys mano projektą ir priims kelis įstatymų aktus, kad mano siūlymai galėtų būti įgyvendinti, bei skirs pinigų slaugytojų algoms.

– Kur slypi tas didžiausias blogis? Ar darbo organizavimo principuose, ar gydytojų mokyme?

– Medicininis sprendimas susideda iš trijų dalykų – mokslo, darbo organizavimo principų ir darbo patirties – sandūros. Jei pernelyg akcentuosime vieną iš šių dalykų, sprendimas visuomet bus ne pats geriausias. Blogai, jei daug dėmesio skirsime klinikinei praktikai, bet užmiršime mokslą ir darbo organizavimo principus, jei akcentuosime darbo organizavimą, bet neliks laiko klinikiniam darbui ir mokslui, jei sureikšminsime mokslą, bet dėl to kentės klinikinė praktika ir darbo organizavimas.

Tik tada, kai tarp šių dalykų yra harmonija, atsiranda ideali medicina. Darbo organizavimo ir mokslo sandūroje susikuria kūrybinga atmosfera, mokslo ir klinikinio darbo rezultatas – gydytojų mokymas ir rengimas, gero darbo organizavimo ir klinikinio darbo pasekmė – darbuotojų gerovė. Visus šiuos dalykus sudėję gausime gerą paslaugą pacientui.

Medikai pirmiausia turi galvoti kaip geri vadybininkai. Tai, ką pasakoju, yra schema, kurią galima pritaikyti visose – ne tik medicinos organizacijose.

– Tikite, kad keli žmonės gali Lietuvoje pakeisti sistemą? Daugelis vadins jus naivuoliu – čia juk Lietuva, čia neįmanoma pakeisti žmonių mąstymo taip, kaip jūs siūlote.

– Lietuvoje mažai kas tiki, kad keli žmonės gali pakeisti sistemą. Tačiau aš matau: pakeisti įmanoma net Lietuvoje, tik reikia daugiau pastangų. Pamenu, Seimas buvo sugalvojęs padaryti tokią „reformą“, kad 80 procentų rezidentų reikėtų mokėti už mokslą, nors pasaulyje jauniesiems gydytojams moka netgi palyginti solidžius atlyginimus. Parašiau straipsnį, o kartu su kitais Jungtinėje Karalystėje gydančiais lietuviais išsiuntėme viešą laišką premjerui ir prezidentui. Daug iniciatyvos rodė ir jaunieji Lietuvos gydytojai. Dėl mūsų visų bendrų pastangų tas ydingas projektas buvo atšauktas.

Tai pasakoju ne dėl to, kad norėčiau pasigirti, o dėl to, kad parodyčiau, jog galima daug ką pakeisti.

Kiti straipsniai, kuriuos parašė Ginta Gaivenytė:
Šokanti psichologė I.Truskauskaitė: „Per judesį ateina atsakymai“ (15)
Žolininkė J.Balvočiūtė: „Nereikia labai sureikšmint nei savo sėkmės, nei savo pralaimėjimų“ (124)
Jurtų meistras ir avių ūkio savininkas A.Poška: „Lietuva yra rojaus kraštas“ (nuotraukos) (118)
Gėjai, niekadėjai ir užpakalinių durų filosofija (211)
Naują knygą pristačiusi aktorė D.Kazragytė: „Jei visiškai netikėtum amžinybe, išprotėtum arba nusižudytum“ (91)
Čerkesas A.Berzegas apie Rusiją: „Pakanka pasakyti, kad norime kalbėti savo kalba, ir jau esame apšaukiami teroristais“ (119)
Docentas A.Gutauskas – apie D.Kedžio bylą: „Teisingai įvertinti policijos ir prokurorų darbą reikia teisinių žinių“ (741)
Dzeno mokytoja J.Potter: „Žmonės, kurie kenkia kitiems, patys neįtikėtinai kenčia“ (194)
Filosofas B.Kuzmickas: „Lietuviams būdinga savinieka“ (158)
Kunigas V.Vaišvilas: „Mylėti kitą nelengva, bet būtina“ (141)
PrintFriendly

· · · ·

Jun/10

10

Teikime pasiūlymus ir idėjas dėl sveikatos apsaugos

Viena iš mano pažįstamų internete užrodė labai įdomią internetinę svetainę  ManoTaip.lt

Labai įdomi idėja. Čia galima išsakyti savo mintis ir pasiūlymus. Pavartęs ‘kontaktų’ skyrelį, supratau, kad tai yra Lietuvos liberalų sąjūdžio idėja.

Mane sudomino sveikatos apsaugos pasiūlymai.

Nors  šis puslapis jau egzituoja jau keli mėnesiai, komentarų labai mažai.

Mes visi dejuojame, nepatenkinti egzistuojančia sveikatos apsauga. O kaip mes ją pakeisime, jei neišsakysime savo pasiūlymų atvirai?

Žemiau pateikiu tame puslapyje išsakytus pasiūlymus bei savo komentarus apie šiuos pasiūlymus.

Paveiksliukas iš     http://dryicons.com

*********

Privačioms sveikatos priežiūros įstaigoms leisime ne darbo metu naudotis savivaldybės sveikatos įstaigų įranga.

Skatinsime aktyvų valstybinių sveikatos priežiūros įstaigų, kurių steigėjomis dažnai yra rajonų savivaldybės, bendradarbiavimą su privačiomis tokio pobūdžio įstaigomis, tam, kad pagerintume pacientų gydymo kokybę bei dar labiau suvienodintume konkurencijos sąlygas valstybinėse ir privačiose sveikatos priežiūros įstaigose.
Siūlysime atlikti išsamią valstybinių gydymo įstaigų turimos diagnostinės bei medicininių tyrimų infrastruktūros analizę, siekdami nustatyti turimos įrangos bei kitų materialiųjų resursų naudojimo efektyvumo rodiklius. Tuomet, remdamiesi šalyje galiojančiais teisės aktais, siūlysime privačioms gydymo įstaigoms rinkos kainomis nuomotis nepakankamai efektyviai naudojamą valstybinių sveikatos priežiūros įstaigų diagnostinę ir tyrimų įrangą bei kitą infrastruktūrą.


  1. Pati mintis  yra nebloga ir įdomi. Tačiau trūksta konkretumo. Kokiu būdu bus nustatinėjamas efektyvumas? Kad Lietuvos sveikatos sistema yra neefektyvi, apie tai jau seniai kalba visi ekspertai. Iki šiol lietuviškų darbų šia tema praktiškai nebuvo. Pirmasis rimtas darbas – tai Neringos Jasaitytės magistrinis darbas, parodęs, kad su turimais resursais būtų galima 40 proc. pagerinti efektyvumą.
  2. Esminis klausimas šiuo atveju – ar privačioms įstaigoms bus galima dirbti valstybinio darbo metu? Jei taip – tai tuomet labai išsitrina riba tarp valstybinės ir privačios medicinos. Gali būti šių dviejų skirtingų sektorių akivaizdus interesų konfliktas. Net jei ir valstybinė įmonė savo darbo organizuoja neefektyviai, tiesiog reiktų organizuoti efektyviai ir gerinti produktyvumą.
  3. Siūlau, kad privačiam sektoriui būtų leista nuomuoti aparatūrą ne valstybinio darbo metu. Tarkime įvesti valstybinio darbo sąvoką – laikas nuo 9 ryto iki 17 valandos darbo dienomis. Visu kitu laiku gali darbuotis privatininkai. Tuomet viskas labai aišku ir konkretu.
  4. Labai svarbu skaidrus  punkto  Nr. 3 įgyvendindinimas. Kad neatsitiktų taip, jog konkursus laimi tos pačios gydymo įstaigos įsteigta vyr. gydytojo įmonė. Apskritai vyr. gydytojams Lietuvoje turėtų būti uždrausta būti privačių medicinos įmonių savininkais arba akcininkais. Šiuo metu Lietuvoje tokia praktika yra gana paplitusi. Tai akivaizdus privačių ir vakstybinių interesų konfliktas.Telieka tik stebėtis, kodėl Sveikatos apsaugos ministerija iki šiol nesiėmė jokių priemonių šiai problemai spręsti.
  5. Nebūtinai tai turi būti privačios įstaigos. Tokias paslaugas galėtų teikti patys gydytojai, tiesiog įregistravę  savo privačią veiklą.  Tokiu būdu pacientai turėtų civilizuotą galimybę oriai ir oficialiai susimokėti už be eilės ir greitai atliktą procedūrą, gydytojai mokės mokesčius.  Vienas iš svarbiausių niuansų, apie kuriuos niekas nekalba – tai, kad galimybę papildomai turės užsidirbti ir slaugytojos ir kitas pagalbinis personalas.  Dabar, kai mokama gydytojui į kišenę,  naudą gauna tik gydytojas. Tokiu būdu gydytojai žengtų svarbų žingsnį gilesnio bendruomeniškumo principo suvokimo  ir jo įgyvendinimo linkme.
  6. Kad tiek 3-ias, tiek 4-as punktas  efektyviai veiktų,   reikalingas skaidrus ir atviras bei pastoviai audituojamas laukimo eilių organizavimas.  Tą turėtų daryti sveikatos apsaugos vadybininkai.  Jei šis proceso dalis nebus tinkamai užtikrinta, bet kokios pastangos skatinti efektyvų privataus ir valstybinio sektoriaus bendradarbiavimą žlugs.  Iš ekonominės pusės  papildomi mokėjimai yra tiesiog nelegali gydytojų privati praktika valstybinio darbo metu. Nebandant  to išgydendinti , lygiagrečiai siūlant gydytojams alternatyvas, apie tolimesnį progresą kalbėti bus sunku. Ne tik  dėl šių pasiūlumų, bet ir dėl  sveikatos apsaugos sistemos Lietuvoje apskritai.
Įvesime kadencijas konkurso tvarka renkamiems sveikatos priežiūros įstaigų vadovams.

Siūlysime visų lygių gydymo įstaigų vadovus rinkti viešojo konkurso būdu terminuotam laikotarpiui. Vienos kadencijos trukmė neturėtų būti ilgesnė kaip 4 metai, o kadencijų skaičius turėtų būti ne daugiau dvi kadencijos iš eilės. Įgyvendinus šiuos siūlymus savivaldos lygmeniu, padidėtų tiek gydymo įstaigų tarpusavio konkurencija, tiek konkurencija pačių gydymo įstaigų viduje.Taip pat savivaldybių tarybos galėtų inicijuoti nacionalines konkursines taisykles gydymo įstaigų vadovams. Pagrindą siūlymo įgyvendinimui  sudaro tai, jog dauguma šalies gydymo įstaigos yra viešosios įstaigos, o jų steigėjos dažniausiai yra to miesto ar rajono savivaldybėsTurbūt, kad tai yra vienas iš svarbiausių šiame puslapyje išsakytų pasiūlymų.


1. Turbūt, kad tai yra vienas iš svarbiausių šiame puslapyje išsakytų pasiūlymų. 

2. Švedai 2002 metai apie vyr. gydytojus rašė: “Būtina pakeisti bendras vadybos sistemas. Apsilankymų sveikatos priežiūros įstaigose metu mes daugeliu aspektų susidūrėme su senamadiško vadovavimo stiliaus suvokimu. Santykiuose su darbuotojais bei kolegomis vadovai dažniau demonstravo pasenusį “boso”, o ne modernesnį “lyderio/trenerio” vadovavimo stilių.

3. Pasaulinio banko ekspertai savo 2009 metų ataskaitoje apie Lietuvos sveikatos apsaugos vadybą teigė, kad ji yra neprofesionali. Taip pat jie rašė “Daugelis sveikatos priežiūros pareigūnų taip pat įsitikinę, kad būtina stiprinti ligoninių vadybos gebėjimus ir profesionalumą“ .

4. Vyr. gydytojai kaip socialinė grupė, pasinaudodama valstybinių institucijų silpnumu bei savo perdėta įtaka, Lietuvoje sugebėjo prastumti vieną iš unikaliausių  sistemos perliukų: pagal įstatymus vyr. gydytojų pensijinis amžius yra neribojamas. Kai pieš kelis metus tas įstatymas buvo patvirtintas,  spaudos apžvalginkai šį įstatymą vadino” popiežine indulgencija.” Šis fenomenas turbūt yra unikalus  ne tik Lietuvoje ir Europos Sąjungoje, bet  ir visame pasaulyje (na, gal išskyrus tik Šiaurės Koreją). Siūlyčiau, kad šio įstatymo panaikinimas būtų visų  partijų sveikatos programų dalimi. Tai yra labai svarbu visai Lietuvos sveikatos sistemos pažangai, nes tokio pobūdžio įstatymai yra vienas iš pagrindinių progreso  trukdžių.

5. Apie tokia perdeta vyr. gydytojų rolę rašė ir Pasaulinis bankas: “Ligoninės (kaip spaudimą daranti grupė) daro (per) didelę įtaką sveikatos priežiūros sistemos plėtros krypčiai ir valdymui vietos ir respublikiniu lygiu esant tokioms aplinkybėms, labai sunku siekti reformų ir net ekonomiškai naudingai valdyti investicijas į brangias technologijas.“

6. Šis klausimas ypač aktualus turint omenyje dabartinę Sveikatos apsaugos ministerijos vykdomą reformą. Nekeičiant vadybos ir vadovavimo principų, po šios  reformos vyr. gydytojų skaičius sumažės.  Korupcine prasme sistema taps dar labiau pažeidžiama.

Geriausia išsivysčiusių užsienio valstybių patirtis rodo, jog sveikatos priežiūros įstaigų reitingavimas didina gydymo įstaigų konkurencingumą, taip pagerindamas šių įstaigų teikiamų paslaugų kokybę.
Sveikatos priežiūros įstaigų reitingavimas reikšmingas dėl to, jog leidžia pacientams, remiantis objektyviais kriterijais, patiems nuspręsti, kokią sveikatos priežiūros įstaigą pasirinkti.
Reitinguojamos bus tik to paties profilio sveikatos priežiūros įstaigos: pavyzdžiui, Respublikinės svarbos ligoninė negalės būti lyginama su ligonine atokiame Lietuvos rajone.
Toks reitingavimas vers pasitempti reitingo apačioje atsidūrusias šalies gydymo įstaigas.

Siūlomos dvejopos pradinio gydymo įstaigų reitingo kriterijų grupės – kokybiniai kriterijai ir pacientų atsiliepimų vertinimai.
Pradinį kokybinių kriterijų sąrašą sudarys svarbių susirgimų, tokių kaip širdies smūgio, įvairių traumų, plaučių uždegimo, apsinuodijimo ir kt. gydymo eiga, taikomos gydymo priemonės, operatyvumas ir t.t.
Pradinį pacientų atsiliepimų sąrašą sudarys tokie klausimai:

  • Kaip dažnai su jumis kalbėjosi medicinos sesuo, gydantis gydytojas?
  • Kaip greitai sulaukėte pagalbos?
  • Ar buvote informuoti apie jums skiriamus vaistus ir taikomą gydymą?
  • Ar buvo informuoti, kaip gydytis parvykus į namus?
  • Ar jus tenkino ligoninės aplinka – priimamasis, palatos, tualetai, procedūrų kambariai ir kt.?
  • Ar rekomenduotumėte šią gydymo įstaigą savo šeimos nariams? Kodėl?

Kokį balą dešimtbalėje skalėje suteiktumėte šiai gydymo įstaigai?


Iš tiesų pati mintis yra labai gera. Tačiau anglai sako: blogis slypi detalėse. Kaip tai bus įgyvendinama?  Kaip skaidriai tai bus įgyvendinta? Kas įgyvendins? Ir kaip, tie , kurie įgyvendins, sugebės  atsispirti bet kokiam išoriniam spaudimui?

  1. Šis punktas apskritai iškelia kitą itin skaudžią ir opią problemą – kokybės kontrolę ir kokybės auditą.  Tokia sistema Lietuvoje egzistuoja tik ant popieriaus.  Pasaulio banko ekspertai rašė: „Kokybės valdymas ir kontrolė yra silpna… agentūra veikia jau 10 metų, bet teisinė bazė arba procesai iki šiol nesukurti …informacija teikiama fragmentiškai ir netiksliai  …nėra aišku, ar šių auditų mastas ir dažnumas tikrai padeda kurti kokybės užtikrinimo kultūrą sistemoje… nėra sukurta sveikatos priežiūros technologijų vertinimo sistemos…“
  2. Esminis žodis „kultūra“. Tai yra tokios atsmosferos sukūrimas,  kurioje nėra bijoma kalbėti apie  klaidas ir netikslumus,  nėra bijoma atvirai ir nuoširdžiai diskutuoti. Tik tokia atmosfera gali padėti sukurti sistemą, kurioje klaidų bus padaroma mažiau. Vienas  iš pagrindinių rodiklių, atspindinčių  šių procesų rezultatą yra išvengiamų mirčių rodiklis. Tai yra tokių mirčių, kurios įvyko dėl medikų ir dėl sistemos klaidų.  Lietuva tokio skaičiaus pateikti negali – šis faktas yra savaiminis liudijimas, kad sistemoje yra  netvarka.
Pas gydytoją internetu bus galima užsiregistruoti kiekvienoje Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigoje.

Visoje Lietuvoje pacientai galės užsiregistruoti pas gydytoją internetu. Taipogi bus sudaryta galimybė internetu pasikonsultuoti su gydytoju – galbūt vizitas sveikatos priežiūros įstaigoje nėra būtinas.Elektroniniai duomenų mainai tarp skirtingų šalies sveikatos priežiūros ir gydymo įstaigų išspręs problemą, su kuria vis dar susiduria dalis pacientų, kai vienoje gydymo įstaigoje atlikti diagnostiniai tyrimai kitoje įstaigoje nėra pripažįstami. Be to, tokiu būdu bus užtikrinamas kokybiškesnis gydymas tų pacientų, kurie turi būti gydomi skirtingose šalies gydymo įstaigose.
Elektroninės pacientų kortelės bus lengvai prieinamos ir patiems pacientams, norintiems turėti kuo išsamesnę informaciją apie savo sveikatos būklę.


  1. Idėja skamba gerai, bet visi gerai žinome, kuo baigėsi pradinės pastangos įdiegti elektroninę sistemą. Ji nebuvo įdiegta, išvaistyta apie  20 mnl litų. Ir kaltų nerasta.
  2. Kol kas Lietuvoje vyrauja mąstymas, kad įvedus tokią sistemą darbo sumažės. Anaiptol, darbo ir tos sistemos valdymo gerokai padaugėja. Tam reikia turėti ir papildomu resursų ir turėtų būti keičiamas gydytojų darbo organizavimas iš esmės. Prie krūvos popierių, kuriuos darbe pildo gydytojas, pridėjus kompjuterines sistemas,  darbo tik padaugės. Dauguma gydytojų tokių sistemų purtysis. Jos neveiks. Tai yra viena iš prežasčių, kodėl jos ir nebuvo   įdiegtos iki šiol. Kol kas vyrauja per daug supaprastintas šio proceso suvokimas. Kol toks suvokimas bus, jokios elektroninės sistemos neveiks.
PrintFriendly

· ·

Theme Design by devolux.nh2.me