Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

TAG | Vytautas Valevičius

Sveikatos sistemos nacionalinėse valstybėse istoriškai nėra labai senos. Jų amžius šimtas penkiasdešimt, šimtas ar dar mažiau metų. Jos ne tik skirtingai radosi, bet ir nuolat kito, veikiamos išorinių ekonominių, politinių ir socialinių priežasčių. Turtingesnės valstybės galėjo sau leisti vienas formas, nelabai turtingos kitas, skurdžios būdavo ant ekonominio išsilaikymo ribos. Aišku, kad paskutinių metų įvykiai privertė visas be išimties valstybes peržiūrėti savo raidos strategijas, įskaitant ir galimybes valstybėje teikti sveikatos paslaugas.

Pagrindine sveikatos sistemos finansavimo forma yra medicininis draudimas. Jis radosi XX amžiaus pirmoje pusėje. Daugelyje Europos šalių dalį medicinos paslaugų kainos apmokėdavo darbuotojai ir darbdaviai, tai sudarydavo  nuo 25 iki 40 procentų kaštų. Jeigu valstybė siekdavo šią sistemą pilnai kontroliuoti, tai radosi pilnai valstybės išlaikoma nacionalinė-valstybinė sveikatos sistemos forma. Ši forma dažniausiai būdavo kaip viena iš valstybės socialinės politikos pusių. Visai priešingu siekiu besiremiantys valstybės veikėjai sukūrė tik privačią sveikatos saugos sistemą.  Žinome, kad JAV vyrauja privati sveikatos saugos sistema. O, sakykim, Kanadoje ar Jungtinėje Karalystėje vyrauja valstybinė. Yra ir draudiminės medicinos sistemos – Vokietijoje, Belgijoje, Šveicarijoje, Japonijoje, Izraelyje ir t.t. Tiesa, reikia pastebėti, kad kai kuriose valstybėse jos beveik nėra arba pati sistema radosi ką tik.

Kiekviena iš sistemos organizavimo formų turi savų trūkumų. Valstybinės sveikatos sistemos rimčiausiais trūkumais galima įvardinti polinkį į monopolizmą, ribotos ar suvaržytos galimybės pasirinkti gydytoją ar gydymo įstaigą. Jos pliusais būtų santykinis pigumas ir bendrasis sveikatos paslaugų prieinamumas. Tiesa, reikia pabrėžti, kad esant šiai formai, didžiausią poveikį jai daro valstybės ekonominis išsivystymo lygis. Sakykim, Vietname, Kuboje ar buvusioje Sovietų Sąjungoje medicina buvo vystoma iš esmės elitui, paprastiems piliečiams ji buvo prieinama tik paprasčiausiose formose. Toje sistemoje vyravo „elitinės“ ligoninės, poliklinikos ir ambulatorijos. Mūsų supratimų sveikatos paslaugų prieinamumas buvo monopolizuotas vyraujančio elito.  Kitas šiai sistemai būdingas bruožas – nesuinteresuotumas teikti efektyvią medicinos pagalbą. Gydytojo ar medicinos įstaigos vertinimas nepriklauso nuo jo ar jos darbo rezultatų. Todėl sveikatos paslaugų kokybė arba palaipsniui blogėja arba stagnuoja.

Priešingos formos pavyzdžiu dažniausia būna JAV sveikatos saugos sistema, besiremianti privačiu draudimu ir privačia medicina. Tiesa, draudimas ir ten nėra visai privatus, dalį medicininio draudimo „kompensuoja“ valstybė, perpaskirstydama mokestines lėšas. Todėl galima manyti, kad vargu ar pasaulyje yra šalis, kur piliečiai moka pilną medicininių paslaugų kainas patys kaip asmenys. Pagrindinis šios formos pliusas yra platus paslaugų pasirinkimas – tiek gydytojo, tiek gydymo įstaigos. Dar vienas iš labiausiai teigiamų  jos bruožų – teigiamas požiūris į inovacijas. Naujumas yra vienas iš būdų gauti papildomas pajamas. Kaip tik ši forma susiduria su „filosofine“ problema – medicina: socialinė paslauga ar pelno šaltinis. Jeigu pradeda vyrauti grynasis pelno siekimas, kas deja fiksuojama specialiose JAV ataskaitose, tai turime nepateisinamas medicininių paslaugų kainas, bereikalingas operacijas ar gydymą. Tas pat ir su vaistais. Jeigu tai traktuojama kaip socialinė paslauga – kainos ir prekiavimo būdai vieni, kai jie tampa paprastąja prekę – jai taikomi tie patys rinkos metodai, kaip ir kvepalams, sauskelnėms ar tualetiniams popieriui. Bėda tik tai, kad vaistai yra pavojingesni nei kitos prekės. Trečia šios formos yda yra jos brangumas. Sakykim toje pačioje JAV per penkiasdešimt metų bendro vidaus produkto sudėtyje išlaidos sveikatos sistemai išaugu nuo keturių iki beveik dvidešimties procentų. Didžiausią pasipiktinimą kelia tai, jog ši sistema neapima visų gyventojų. Daugiau nei penktadalis minėtos šalies gyventojų dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra nedrausti ir negali gauti medicinos paslaugų.

Iš pirmo žvilgsnio pirmoji arba visuotinė valstybinės sveikatos sistema yra patrauklesnė. Tačiau visos pasaulio šalys, kurios ją turi ar turėjo eina į kitą formą. Visų pirma tasip vadinamas sistemos mažas imlumas valstybės lėšoms nuolat auga ir sunku užtikrinti jų panaudos efektyvumą. Ir tai dėl vienos priežasties – sveikatos medicina biurokratėja. Antras -  psichologinis trūkumas, sunku suderinti laisvos visuomenės nuostatas su privalomu gydytoja ar sveikatos įstaigos paskyrimu. Aiški alternatyva – privati sistema.

Pagrindiniu visai privačios sistemos trūkumu reikia pripažinti jos ribotą taikymą visuomenei. Dalis visuomenės lieka už gydymo sistemos ribų. Ir didžiausia bėda ta, kad ji sunkiau kovoja su periferinių grupių ligomis (TBC, AIDS ir pan.). O pandemijos jai iš viso nepriimtinos kaip sistemai.

Todėl ir matome kaip paskutinioji sistema iš lėto suka prie visuotinybės, o privalomoji-valstybinė siekia panaudoti privačios medicinos privalumus. Pagrindinis politikos klausimas – kokios yra jų proporcijos, koks santykis?

PrintFriendly

·

SVEIKATOS REFORMA, KLAIPĖDA

Vienas iš sudėtingiausių sveikatos pertvarkos uždavinių yra esamų resursų pritaikymas dabarties sąlygoms. Turime ekonomikos degradacijos situaciją, senąją, resursų netausojančią sistemą, turime ir naujus iššūkius.

Aplinkinių valstybių, turiu galvoje Angliją, Norvegiją, Vokietiją, gydymo darbuotojų atlyginimai gerokai geresni už lietuviškuosius. Todėl reikia spręsti iš karto kelis uždavinius: pertvarkyti esamą atlyginimų sistemą ir valdymą. Tiesa, atlyginimų sistema per paskutinius dvidešimt metų palaipsniui pakito.

Negalima teigti, kad jie itin maži, nors palyginus su labiau pažengusiomis šalis jie beviltiški. Ar galima juos pertvarkyti geriau? Žinoma. Tačiau tai gana skausmingas ir ilgalaikis procesas. Jame būtinas darbuotojų spaudimas darbdaviams, tiek valdiškiems, tiek privatiems. Nežinau, ar pavyktų išsiversti be streikų, bet esant darbuotojų pertekliui aktyvių veiksmų išvengti tikriausiai nepavyktų.

Dabar grįžkim prie Klaipėdos triligoninės. Nors viena kolegė rašė, kad gerai, jog yra ligoninių konkurencija, tačiau realiai gyvenimiška konkurencija gali būti tik tarp privataus, valstybinio ir nevyriausybinių sektorių. Rimtos vidinės konkurencijos nėra, nes pinigai iš ligonių kasų yra riboti ir reikia jų išpešti, kiek galima daugiai savo įstaigai. Čia ne konkurencija, o visai kitas procesas.

Vadinasi, jį reikia keisti nuo prieštaravimo prie bendradarbiavimo. Pradėsiu nuo to, kad visos trys ligoninės dirba gana sėkmingai. Turi savo pacientus, teikia paslaugas ir t.t. Todėl iš anksto kritikuoti lyg ir nėra už ką. Tiesa, jos atsako už skirtingus „plotus“ . viena yra tarsi specializuota, kita regioninė, trečia tik miesto. Kita tiesa yra ta, jog jose gali gydytis visokie pacientai, nepriklausomai nuo jų gyvenamos vietos, jei jie drausti. Ligoninė vis tiek pinigus gaus.

Vadinasi galima manyti, kad trijų ligoninių junginio pradžia gali būti paslaugų koordinavimas ir didesnė specializacija. Kas turėtų tą daryti? Šiuo metu – trys struktūros: Ministerija, Savivaldybė, Klaipėdos teritorinė ligonių kasa. Deja, kai atsakingi trys, darbas stovi.

Vadinasi turėtų rasti iniciatyvi bendruomenė, kuriai sveikatos reikalai yra svarbesni už „asmeninius“ įstaigos interesus. Kol kas nematau tokios bendruomenės, tik atskiros asmenybės, kurios nepalieka klausimo ramybėje.

Tikiuosi, kad jos labiau vienysis ir tokią struktūrą padės sukurti.

****
Vytautas Valevičius yra Klaipėdos visuomenės sveikatos biuro specialistas. Šis straipsnelis yra ankstesnių Vytauto idėjų ir minčių tęsinys.

Vytautas Valevičius. Sveikatos pertvarka: teritorinis planavimas

Vytautas. Valevičius. Žmonės yra pagrindinis visuomenės resursas

Vytautas Valevičius. Reikia ieškoti kitų variantų

PrintFriendly

·

Vytautas Valevičius, Klaipėdos visuomenės sveikatos specialistas, toliau plėtoja anksčiau skelbtų savo siūlomos sveikatos apsaugos reformos principus bei nuostatas.

****

Viena iš sudėtingiausių sveikatos sistemos problemų yra ligoninių ir ambulatorijų išdėstymas. Gyventojai siekia, kad ligoninė ar sveikatos punktai būtų kiek galima arčiau jų gyvenimo.

Tai normalus siekis, jog pagalba būtų suteikiama greitai ir kvalifikuotai. Rimčiausiais tokio noro apribojimas yra išlaikymo kaina. Viskas kainuoja, o sveikatos sistema yra labai brangi. Negalima kaime pastatyti didelę ligoninę ir džiaugtis, kad turi. Tokia įstaiga turi dirbti.

Jei gydytojas bei medicinos personalas neturi ką veikti – jis netenka kvalifikacijos ir pajamų. Todėl procesas yra reguliuojamas, deja, iš viršaus. Turime gana daug pavyzdžių kaip toks „planavimas“ neveikia. Žinau ne vieną ligoninę, kuri prisipirko brangios medicininės įrangos, o dirbti nėra kam. Nei poreikio, nei specialistų. Gal ir atsiras žmonių, kurie naudosis, tačiau po kelių metų, o įranga, beje, sensta. Pinigai, tai sakant, išmesti pavėjui.

Kitas pavyzdys – didelis miestas. Jame rasime kelias ligonines, kurios bus skirtingo pavaldumo. Ministerijos, apskrities, miesto. Nors tame ir pačiame mieste. Tai ir Vilniuje, ir Kaune, ir Klaipėdoje. Koks gi tikslas turėti kelias ligonines tame pačiame mieste? Tikriausia vadinti tai racionaliu planingumu nereikia. O lovų skaičiui tūkstančiui gyventojų viršijam visus vidurkius, nors pinigų medicinos personalo atlyginimams ir vaistams ryškiai neužtenka.

Geriausiai iliustruoja medikų atlyginimo klausimą jų darbas papildomai. Jeigu gydytojas ar slaugė dirba keliais „etatais“, tai liudija, jog personalas negauna normalaus atlyginimo. Vadinasi, tai ir reikia pirmiausiai reguliuoti.

Apie ligoninių ir ambulatorijų tinklo pertvarką. Bandymas tai daryti iš „viršaus“ t.y. iš ministerijos aukštumų yra ne tik nedėkingas, bet ir pavojingas. Garantijų, kad naujais sukurta sistema bus optimali – nėra. Aš tai vadinu sistema be atgalinio ryšio. Kiek ir kokių sveikatos paslaugų reikia turi spręsti tos gyvenamos vietos bendruomenė, o ne Dievas ar ministerija.

Kaimo, gyvenvietės ar miesto gyventojai turi prisiimti atsakomybę ir nuspręsti kiek ir kokių įstaigų jiems reikia. Tiesa, čia būtina jiems perduoti ir pinigus išlaikymui. Ne centras turi tai nustatinėti, o gyventojai, Lietuvos valstybės piliečiai.

Tuomet randasi mechanizmas su atgaliniu ryšiu: sumažėjus poreikiui bus mažinama medicinos paslaugų apimtis, jam kintant į priešingą pusę  – augs. Pati bendruomenė nuolat vertins, ar ją tenkina tų paslaugų kokybė, ar jie nori kitokių, o tai ir yra reali savivalda sveikatos sistemoje.

PrintFriendly

·

Vytautas Valevičius, Klaipėdos visuomenės sveikatos specialistas, tęsia savo siūlomos sveikatos apsaugos reformos principų aprašymą.

***

Sveikatos reformos principai:

1.     Sukurti savireguliuojančią sveikatos saugos ir priežiūros sistemą:

• gydytojų ir medicinos personalo skaičius ir kvalifikacija turi priklausyti nuo vietos gyventojų kiekio ir poreikių bei finansinių pajėgumų,

• sveikatos paslaugos – jų kiekis ir kokybė turi kontroliuotis paslaugų gavėjų,

• sveikatos paslaugų teikėjų sistema turi būti lanksti ir inovatyvi – nauji darbo organizavimo ir gydymo metodai privalo būti prioritetu,

• komercija negali būti sveikatos sistemos reguliavimo būdu, sveikata nėra prekė.

2. Sukurti naują sveikatos sistemos vertybinę orientaciją – sistemos efektyvumas skaičiuojamas sveikais žmonėmis, o ne ligoniais.

3. Sveikatos paslaugų prieinamumas turi atspindėti visuomenės socialines galias: būtinoji pagalba suteikiama visiems, specializuota – pagal socialinius sluoksnius ir bendruomenės galimybes.

4. Sveikatos stebėsena monitoringas, turi apimti ne tik ligotumą, bet ir aplinkos ir socialines sąlygas.

PrintFriendly

Jan/11

11

Vytautas Valevičius. Reikia ieškoti kitų variantų

Po vakarykščio įrašo apie didžiųjų ligoninių vyr. gydytojus Facebook’o diskusijoje Vytautas Valevičius, Klaipėdoje dirbantis visuomenės sveikatos specialistas, teigė:

” Tai labai senos idėjos. Jos geros, tačiau nelabai gyvybingos.
Realiame gyvenime valdžia turi būti autoritetas. Vadybininkas retai būna tokiu.
Vadinasi, reikia ieškoti ir kitų variantų.”

Vytautas siūlo vadovautis tokiais principais:

“Sveikatos reforma turi turėti savo principus. Tik tuomet gali rastis kryptis.

Šiaip šokinėjimas nuo temos prie temos geru keliu neveda. Ne mažiau abejotinas smulkių SAM veiksmų kritika, nors ji atrodo veiksminga.

Reformos principus siūlau šiuos:

pirma, sveikatos paslaugos finansuojamos pagal regionus,t.y. pagal gyventojų kiekį ir amžių.

Antra, už sveikatos paslaugų kontrolę atsako pačių gyventojų renkamos organizacijos.

Trečia, vietos  sveikatos įstaigų biudžetas tvirtinimas medicinos įstaigų medikų organizacijų ir gyventojų organizacijų, atsakingų už sveikatos paslaugų kokybę bendru protokolu.

Ketvirta, SAM atsakinga už: a. medicinos išsilavinimą, t.y. kiekybę ir kokybę, b. vaistų kainų kontrolę, c. išlyginamąsias lėšas specialioms medicinos įstaigoms, t.y. mokslinės, klinikinės įstaigos gali gauti savo lėšas gyventojų sveikatos priežiūros  organizacijų pritarimu.

Aišku, kad tai ne viskas. Bet kaip principai atrodo akivaizdūs.”

PrintFriendly

·

Theme Design by devolux.nh2.me