Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

Parkinsono liga

Pirmasis pavojaus požymis pasireiškia tuo, kad hierarchiškoje darbuotojų sistemoje atsiranda žmogus, kurio visiškas nekompetentingumas pasirinktam darbui puikiai dera su didžiausiu pavydu kitų sėkmei. Mažas kiekis nei vieno, nei kito visiškai nepavojingas, šiek tiek šių savybių turi dauguma.

Tačiau pasiekus tam tikrą koncentraciją prasideda cheminė reakcija. Dviem medžiagoms susiliejus, susidaro nauja substancija, kuri vadinasi “nekompavydžiu”. Nekompavydis pasireiškia išorės veiksmais, kai koks nors asmuo, nesusidorodamas su savo darbais, nuolat kiša nosį į svetimus reikalus ir mėgina pralįsti į vadovaujantį postą. Išvydęs šį nesėkmės ir ambicijų hibridą, specialistas palinguos galva ir tyliai tars: “Pirminė nekompavydozė”, jos simptomai visiškai akivaizdūs.

Antroji ligos stadija prasideda, kai užkrato nešiotojas šiokiu ar tokiu mastu prasiveržia į valdžią. Neretai viskas prasideda kaip tik nuo šios stadijos, nes nešiotojas išsyk įkopia į vadovaujantį postą. Sergantį nekompavydoze lengva atpažinti iš to, kaip užsispyrusiai jis pašalina gabesnius už save ir užkerta kelią tiems, kurie ateityje gali pasirodyti esą gabesni. Nesiryždamas pasakyti: “Šitas Šriftas pernelyg protingas”, jis aiškina: “Protingumo misteris Šriftas protingas, bet va, ar jis pakankamai blaiviai galvoja? Man labiau prie širdies misteris Šifras”. Nedrįsdamas tiesiai iškloti: Šitas Šriftas mane užjodė” , jis sako: “Man rodos, misteris Šifras turi daugiau sveiko proto”.

Sveikas protas – įdomi sąvoka, šiuo atveju priešinga protui; iš tikrųjų ji reiškia prielankumą rutinai. Tad m-ris Šifras nukreipiamas aukščiau, m-is Šriftas – į kokią nors prastesnę kontorą, ir pamažu administracijos etatus užima žmonės, bukesni už viršininką, direktorių ar pirmininką. Jeigu vadovas antrarūšis, jis pasitelks trečiarūšius pavaduotojus ir pasirūpins, kad, kad jų pavaldiniai būtų ketvirtos rūšies. Veikiai jie ims rimtu veidu lenktyniauti, kas bukesnis, ir žmonės dėsis dar didesni besmegeniai, negu yra iš tikrųjų.

Trečioji stadija prasideda, kai per visą įstaigą, nuo viršaus lig apačios, neaptiksi anei krislo proto. Tai ir bus komos būklė. Dabar įstaigą drąsiai galime laikyti mirusia. Ji gali ištrūnyti tokioje būklėje kokius dvidešimt metų. Ji gali tyliai subyrėti. Ji gali ir išgyti, nors tokių atvejų reta. Manytume, neįmanoma pasveikti nesigydant. Tačiau pasitaiko, ir tai visai natūralu, panašiai kaip daugelis gyvų organizmų įgyja imunitetą nuodams. Įsivaizduokime, kad įstaigą apipurškė dusto skysčiu. Kažkiek metų tikrai visa, kas gyva žūsta, tačiau galiausiai kai kurie individai įgyja imunitetą. Jie slepia savo sugebėjimus po bukiausio nerūpestingumo kauke, ir purškėjai pradeda nebepažinti gabiųjų.

Talentingas individas įveikia išorės gynybą ir pradeda kopti aukštyn. Jis šlaistosi po kambarius, plepa apie golfą, kvaišai kikena, nujoja reikalingus popierius, neatsimena vardų ir niekuo neišsiskiria iš kitų. Tik atsidūręs pačiose viršūnėse, jis nusimeta kaukę ir apsireiškia pasauliui. Viršininkai cypia iš baimės: nekenčiamos veiklos pajėgos prasiskverbė pas juos, į dramblio kaulo tvirtovę. Smūgis suduotas, liga traukiasi,  ir galimas daiktas,  kad įstaiga pasveiks per kokius dešimt metų. Tokių savaiminio pagijimo atvejų labai reta. Dažniausiai liga pereina visas stadijas ir tampa nepagydoma.

ATPAŽINIMAS

Vienas dalykas – aprašyti įsivaizduojamą židinį užkrato, apie kurį iš anksto žinome, ir visai kitas – atskleisti jį gamykloje, kareivinėse, kontoroje ar mokymo įstaigoje. Specialistas pažins nekompavydozės požymius pačioje pradinėje stadijoje. Kaip jis perprato? Jeigu tuokart yra užkrato nešiotojas, diagnozę nustatyti lengviau, bet juk jis gali atostogauti, būti komandiruotėje, bet jo kvapas sklando atmosferoje. O svarbiausia jis paliko pėdsakus vartodamas tokius posakius, kuriuos kartoja kiti. Bent kiek aukštesnės kompetencijos žmonės nepageidaujami, nes viršininkas negalėtų suvaldyti gerai dirbančios įstaigos.

Antros ligos stadijos pagrindinis simptomas, pagal kurį ji atskiriama, – tai pasitenkinimas savimi. Uždaviniai keliami nesudėtingi, ir todėl beveik viską pasiseka įvykdyti. Ligi taikinio – viso labo dešimt metrų, tad dažnai pataikoma. Direktoratas pasiekė viską, ką numatė. Panorėta – padaryta.

Trečioje stadijoje atsiranda apatija. Darbuotojai nebesilygina su kitais, jie išviso pamiršo esant kitas įstaigas.

GYDYMO PRINCIPAI

Pirmasis skelbia: serganti institucija negali pati reformuotis. Retsykiais liga išnyksta pati, kaip pati ir buvo atsiradusi, bet tai labai retas ir, specialisto akimis žiūrint, nepageidautinas atvejis. Kad ir koks būtų gydymas, jis taikomas iš išorės. Nors žmogus fiziškai ir sugeba sau pašalinti apendiksą pasinaudodamas vietine narkoze, bet gydytojai šito nemėgsta ir turi daug argumentų prieš. Juolab nerekomenduojama pačiam darytis kitokių operacijų. Negalima būti pačiam ir pacientu ir chirurgu. Reikalingas specialistas. Žinoma teks brangiai mokėti, bet šiuo atveju taupyti neapsimoka, nes tai gyvybės ar mirties klausimas.

Pagal antrąjį principą pradinę ligos stadiją galima gydyti injekcijomis, antroje kartais padeda chirurginė intervencija, o trečioji kol kas laikytina nepagydoma.

Print Friendly, PDF & Email

7 comments

  • nerijus · 2010/10/29 at 07:36

    cia tik laiko klausimas kada slaugytojo profesija Lietuvoje taps nepriklausoma. amerikoje auksciausio laipsnio slaugytoja Registered Nurse (RN) dirba nepriklausomai nuo jokiu daktaru. be to RN slaugytojo profesija jungtinese valstyjose yra pati gerbiamiausia profesija…po sunkaus licenzijos ekzamino islaikymo RN dazniausiai pradeda darba nuo 25 doleriu per valanda…

    Reply

  • Asta · 2011/05/23 at 18:41

    Džiugu dėl ryžto ir Dievo malonės Jums

    Reply

  • Thompson · 2013/08/27 at 14:00

    It is good news that Ramuno has agreed to clear the doubts. I am really eager to read those articles medical management. From what I know he is really a resourceful person in these areas. Looking forward to coming posts.
    pc support

    Reply

  • Astijus · 2013/12/01 at 15:33

    geras receptas

    Reply

  • egle · 2014/05/21 at 08:58

    Iš laiško Ministrui:
    Ar Jūs žinote, koks slaugytojos, dirbančios už 1 etatą vienoje iš sostinės poliklinikų su šeimos gydytoju, atlyginimas – ant popieriaus 1400 litų, į rankas 1000 litų. Ar tai teisinga? Gal tai yra dar visai daug? Mes savo atlyginimų pasikelti negalime, mes ne valstybės tarnautojos, nors būtent mes – slaugytojos – dirbame žmogui.
    Rašau anonimiškai. Tai pagalbos šauksmas pro ašaras. Ar valstybės – ligonių kasų skirtos lėšos yra tinkamai panaudotos gydytojų ir slaugytojų darbo užmokesčiui apmokėti, o ne išpūstam administracinio personalo atlyginimams?
    Kada bus atstatytas mūsų atlyginimas į prieš krizinį? Nebėra kur toliau eiti …

    Reply

  • saule · 2014/05/21 at 09:15

    Iš laiško Sveikatos apsaugos Ministrui:
    prašome recepto formoje 1 formos recepto blanko forma (A 5 formatas) padidinti laukelį, kuriame rašomas farmakologinis pavadinimas, nes jei vaistas yra kelių sudėtinių medžiagų, praktiškai nėra vietos, kur rašyti. Ačiū

    Klausimas: kodėl šeimos gydytojų vedėjų atlyginimas priklauso nuo skyriuje dirbančių šeimos gydytojų skaičiaus, o ne nuo prisirašiusiųjų gyventojų skaičiaus, kaip šeimos gydytojo ir su juo dirbančio slaugytojo? Skyriaus vedėjas yra "lygesnis" už kitus savo kolegas?

    Ar Jums neatrodo, kad šeimos gydytojai yra perkrauti darbu palyginus su antro lygio specialistais, kuriems ir laiko skirta daugiau ir yra savo siauros srities specialistai, ne kaip šeimos gydytojas, kuris turi aprėpti visas sritis per 15 min, apžiūrėti pacientą, išklausyti skundus, skirti tyrimus tiek planinius tiek programinius, specialistų konsultacijas, išrašyti nedarbingumo paž., vaistus, kompensuojamus, nekompensuojamus, parašyti siuntimą trečio lygio specialistui, paskirti pakartoniną atvykimo laiką? Ar Jūs žinote, kad kompensuojamo vieno vaisto išrašymas trunka apie vieną minutę, vadinasi jei pacientui reikia išrašyti aštuonis kompensuojamus vaistus, tai užtrunka aštuonias minutes, ir lygiai tiek pat užtrunka vartojamų medikamntų surašymas asmens ambulatorinėje kortelėje, taigi jau šešiolika minučių, o pacientui skirta penkiolika min. Tai kaip spėti? ir taip visas priėmimas, po priėmimo neįgalumu, specialiųjų poreikių pildymas, pacientų turinčių visišką negalią lankymas namuose, ar telpam mes į aštuonias darbo valandas? Atsakymo neprašau. Ne paslaptis, dauguma gydytojų nešasi korteles surašyti į namus, nes darbe neįmanoma suspėti.
    Elktrostimuliatoriaus eiliniam kasmetiniam patikrinimui reikalingas šeimos gydytojo siuntimas. Koks absurdas. Šeimos gydytojas siuntimą rašo, norėdamas patikslinti diagnozę, koks diagnozės patikslinimas elektrostimuliatoriui??? Štai ką davė pirminis, antrinis, tretinis lygiai, gydytojų suskaldymas į kažkokius lygius. Pacientas, sergantis onkologine liga, atlieka chemoterapijos kursus onkologijos ligoninėje, bet nedarbingumo pažymėjimui tęstis turi atvykti pas savo šeimos gydytoją, kur gali būti didesnė nesąmonė, nesiskaitymas su žmogumi??? Daug tokių ir panašių pavyzdžių galima pateikti iš iš šeimos gydytojo praktikos.
    Kur viešos diskusijos apie tai, kur forumai internetinėje erdvėje, gydytojų sąjungos tinklapyje ir tai nėra, nieko, tuščia. Liūdna… Pavieniai žurnalistų straipsneliai informaciniuose portaluose…
    Viešojoje erdvėje, pasirodo kai kurių ministerijos atstovų pasisakymai, kad šeimos gydytojas kitu laiku turėtų dirbti ligonės priėmime, nes jis atitrūkęs nuo stacionaro. Man tik norisi pasakyti, kad visiems ministerijos darbuotojams reikia padirbėti stacionare, nes jie labai atitrūkę nuo realybės…

    Reply

  • Seip · 2016/04/09 at 09:18

    As ir pati slaugytoja ,bet nieko daugiau negirdziu is savo gydytojos …kaip as nieko nedirbu ,neatlieku savo kabutese,jos darbu ,tai apie ka mes kalbame mielieji .Mano dukra galvoja apie sia specelybe taip pat ,bet su salyga ,kad ji emigruos is Lietuvos .Noriu ,kad ji butu vertinama kaip zmogus su savo specialybe .

    Reply

Leave a Reply

Theme Design by devolux.nh2.me