Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

Dec/10

18

Vienas Dievas keliuose asmenyse

Penktoji 2007 m. skelbto straipsnio dalis.

****

Kitas ryškus nacionalinės medicinos fenomenas yra “valdžios koncentravimas” vienose ar keliose rankose. Kartais atrodo, kad vyksta socialistinės lenktynės “kas užims daugiau valstybinių arba svarbių visuomeninių postų”.

Fenomenas, kurį būtų galima pavadinti “postų karštine”.

Tiek Vilniaus, tiek Kauno didžiųjų ligoninių  vadovai yra užima po 5 ir daugiau postų, kuriems sąžiningai ir dorai atidirbti neužtektų 24 valandų dienoje. Paprastam žmogui kyla natūralus klausimas, o kam to reikia?

Šis fenomenas yra persmelkęs kiekvieną medicinos sritį. Čia kyla daug įvairių klausimų. Kaip dėl etikos? Kaip dėl interesų konflikto? O kaip dėl pačios sistemos pažeidžiamumo?

Šiuo klausimu ledai jau šiek tiek pajudėjo. Visai neseniai  Seimas priėmė įstatymą apie tai, kad ligoninės vadovas vienu metu negali vadovauti ir ligoninės padaliniams. Pirmas žingsnis jau žengtas ….

Iš vienos pusės atrodo, kad gal ir gerai, kad keli “dievukai” vadovauja medicinai. Jie gali nuveikti daug gero mūsų medicinai.

Deja, matyt tokia jau žmogaus prigimtis, kad dažniausiai atsitinka priešingai. Kai keliolika postų užima keli žmonės sistema tampa itin pažeidžiama. To pasekoje kelių žmonių susitarimai įtakoja visos Lietuvos medicinos sistemos vystymąsi.

Tūlas paklaustų: kokiu būdu? O gi labai paprastai.

Visu pirma visuomeninė organizacija, kuriai vadovauja “žinomas mokslininkas” (dažniausiai jis nėra paskelbęs nė vieno straipsnio tarptautinėje plotmėje pripažintame žurnale) sukuria projektą, kuris pateikiamas Tarybai.

Tas pats žmogus sėdi Lietuvos Sveikatos Taryboje, kur jis pateikia  projektą. Po kelių dienų  tas projektas jau svarstomas SAM, kuris tas pats žmogus jį pateikia ministrui jau ne savo, o Tarybos vardu, o vėliau jis važiuoja į savo ligoninės vadovaujamą kabinetą, ir gauna iš ministerijos įsakymą,  kad tą projektą vykdys jo vadovaujama ligoninė. Fenomenas, kurį būtų galima pavadinti “pasidaryk pats”.

Šie žmonės yra ne tik Lietuvos didžiųjų ligoninių ar universitetų vadovai, bet ir ligoninių padalinių, profesinių organizacijų vadovai.

Jie taip pat atstovauja ne tik savo ligonines SAM, bet ištisas profesines organizacijas. Tam kad vyktu reforma, SA miniterijai turi būti išsakomi kritiniai požiūriai?

Ar gali toks žmogus išsakyti kritinį požiūrį, kai jo viena ranka pastoviai ištiesta ir prašanti pinigų jų vadovaujamai ligoninei?

Šie žmonės praradę bet kokį norą ką nors keisti visoje sistemoje, nes jų vieninteliu rūpesčiu yra tapęs lobizmas, paprastai tariant, kuo daugiau pramušti pinigų „jų ligoninei”.

Nuo to kenčia ne tik jų vadovaujamos organizacijos, kuriose daugybę metų slopinami bet kokie struktūriniai pokyčiai, bet ir to pasekoje ir visa Lietuvos medicina.

Besivaikydami ministerijos skiriamų pinigų, jie dažnai nukrypsta į juokingus kraštutinumus, kurdami ivairias popierines koncepcijas.

Kaip pavyzdį būtų galima pateikti  projektą „Lietuvos gyventojų sergamumo bei mirštamumo nuo širdies ir kraujagyslių ligų mažinino strategiją”, kuris buvo patvirtintas 2003 metais.

Šio projekto savo akyse iki šiol nėra net mačiusi didžioji dalis Lietuvos kardiologų (su šiuo dokumentu g alima susipažinti interneto svetainėje).

PrintFriendly
FacebookTwitterGoogle GmailGoogle BuzzPosterousDiggRedditShare

·

Comments are closed.

<<

>>

Theme Design by devolux.nh2.me