Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

Feb/11

1

Vytautas Valevičius. Nacionalinės sveikatos saugos sistemos reforma kaip prisitaikymas prie globalinių procesų

Sveikatos sistemos nacionalinėse valstybėse istoriškai nėra labai senos. Jų amžius šimtas penkiasdešimt, šimtas ar dar mažiau metų. Jos ne tik skirtingai radosi, bet ir nuolat kito, veikiamos išorinių ekonominių, politinių ir socialinių priežasčių. Turtingesnės valstybės galėjo sau leisti vienas formas, nelabai turtingos kitas, skurdžios būdavo ant ekonominio išsilaikymo ribos. Aišku, kad paskutinių metų įvykiai privertė visas be išimties valstybes peržiūrėti savo raidos strategijas, įskaitant ir galimybes valstybėje teikti sveikatos paslaugas.

Pagrindine sveikatos sistemos finansavimo forma yra medicininis draudimas. Jis radosi XX amžiaus pirmoje pusėje. Daugelyje Europos šalių dalį medicinos paslaugų kainos apmokėdavo darbuotojai ir darbdaviai, tai sudarydavo  nuo 25 iki 40 procentų kaštų. Jeigu valstybė siekdavo šią sistemą pilnai kontroliuoti, tai radosi pilnai valstybės išlaikoma nacionalinė-valstybinė sveikatos sistemos forma. Ši forma dažniausiai būdavo kaip viena iš valstybės socialinės politikos pusių. Visai priešingu siekiu besiremiantys valstybės veikėjai sukūrė tik privačią sveikatos saugos sistemą.  Žinome, kad JAV vyrauja privati sveikatos saugos sistema. O, sakykim, Kanadoje ar Jungtinėje Karalystėje vyrauja valstybinė. Yra ir draudiminės medicinos sistemos – Vokietijoje, Belgijoje, Šveicarijoje, Japonijoje, Izraelyje ir t.t. Tiesa, reikia pastebėti, kad kai kuriose valstybėse jos beveik nėra arba pati sistema radosi ką tik.

Kiekviena iš sistemos organizavimo formų turi savų trūkumų. Valstybinės sveikatos sistemos rimčiausiais trūkumais galima įvardinti polinkį į monopolizmą, ribotos ar suvaržytos galimybės pasirinkti gydytoją ar gydymo įstaigą. Jos pliusais būtų santykinis pigumas ir bendrasis sveikatos paslaugų prieinamumas. Tiesa, reikia pabrėžti, kad esant šiai formai, didžiausią poveikį jai daro valstybės ekonominis išsivystymo lygis. Sakykim, Vietname, Kuboje ar buvusioje Sovietų Sąjungoje medicina buvo vystoma iš esmės elitui, paprastiems piliečiams ji buvo prieinama tik paprasčiausiose formose. Toje sistemoje vyravo „elitinės“ ligoninės, poliklinikos ir ambulatorijos. Mūsų supratimų sveikatos paslaugų prieinamumas buvo monopolizuotas vyraujančio elito.  Kitas šiai sistemai būdingas bruožas – nesuinteresuotumas teikti efektyvią medicinos pagalbą. Gydytojo ar medicinos įstaigos vertinimas nepriklauso nuo jo ar jos darbo rezultatų. Todėl sveikatos paslaugų kokybė arba palaipsniui blogėja arba stagnuoja.

Priešingos formos pavyzdžiu dažniausia būna JAV sveikatos saugos sistema, besiremianti privačiu draudimu ir privačia medicina. Tiesa, draudimas ir ten nėra visai privatus, dalį medicininio draudimo „kompensuoja“ valstybė, perpaskirstydama mokestines lėšas. Todėl galima manyti, kad vargu ar pasaulyje yra šalis, kur piliečiai moka pilną medicininių paslaugų kainas patys kaip asmenys. Pagrindinis šios formos pliusas yra platus paslaugų pasirinkimas – tiek gydytojo, tiek gydymo įstaigos. Dar vienas iš labiausiai teigiamų  jos bruožų – teigiamas požiūris į inovacijas. Naujumas yra vienas iš būdų gauti papildomas pajamas. Kaip tik ši forma susiduria su „filosofine“ problema – medicina: socialinė paslauga ar pelno šaltinis. Jeigu pradeda vyrauti grynasis pelno siekimas, kas deja fiksuojama specialiose JAV ataskaitose, tai turime nepateisinamas medicininių paslaugų kainas, bereikalingas operacijas ar gydymą. Tas pat ir su vaistais. Jeigu tai traktuojama kaip socialinė paslauga – kainos ir prekiavimo būdai vieni, kai jie tampa paprastąja prekę – jai taikomi tie patys rinkos metodai, kaip ir kvepalams, sauskelnėms ar tualetiniams popieriui. Bėda tik tai, kad vaistai yra pavojingesni nei kitos prekės. Trečia šios formos yda yra jos brangumas. Sakykim toje pačioje JAV per penkiasdešimt metų bendro vidaus produkto sudėtyje išlaidos sveikatos sistemai išaugu nuo keturių iki beveik dvidešimties procentų. Didžiausią pasipiktinimą kelia tai, jog ši sistema neapima visų gyventojų. Daugiau nei penktadalis minėtos šalies gyventojų dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra nedrausti ir negali gauti medicinos paslaugų.

Iš pirmo žvilgsnio pirmoji arba visuotinė valstybinės sveikatos sistema yra patrauklesnė. Tačiau visos pasaulio šalys, kurios ją turi ar turėjo eina į kitą formą. Visų pirma tasip vadinamas sistemos mažas imlumas valstybės lėšoms nuolat auga ir sunku užtikrinti jų panaudos efektyvumą. Ir tai dėl vienos priežasties – sveikatos medicina biurokratėja. Antras -  psichologinis trūkumas, sunku suderinti laisvos visuomenės nuostatas su privalomu gydytoja ar sveikatos įstaigos paskyrimu. Aiški alternatyva – privati sistema.

Pagrindiniu visai privačios sistemos trūkumu reikia pripažinti jos ribotą taikymą visuomenei. Dalis visuomenės lieka už gydymo sistemos ribų. Ir didžiausia bėda ta, kad ji sunkiau kovoja su periferinių grupių ligomis (TBC, AIDS ir pan.). O pandemijos jai iš viso nepriimtinos kaip sistemai.

Todėl ir matome kaip paskutinioji sistema iš lėto suka prie visuotinybės, o privalomoji-valstybinė siekia panaudoti privačios medicinos privalumus. Pagrindinis politikos klausimas – kokios yra jų proporcijos, koks santykis?

PrintFriendly
FacebookTwitterGoogle GmailGoogle BuzzPosterousDiggRedditShare

·

Comments are closed.

<<

>>

Theme Design by devolux.nh2.me