Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

Jan/11

18

Vytautas Valevičius. Sveikatos pertvarka: teritorinis planavimas

Vytautas Valevičius, Klaipėdos visuomenės sveikatos specialistas, toliau plėtoja anksčiau skelbtų savo siūlomos sveikatos apsaugos reformos principus bei nuostatas.

****

Viena iš sudėtingiausių sveikatos sistemos problemų yra ligoninių ir ambulatorijų išdėstymas. Gyventojai siekia, kad ligoninė ar sveikatos punktai būtų kiek galima arčiau jų gyvenimo.

Tai normalus siekis, jog pagalba būtų suteikiama greitai ir kvalifikuotai. Rimčiausiais tokio noro apribojimas yra išlaikymo kaina. Viskas kainuoja, o sveikatos sistema yra labai brangi. Negalima kaime pastatyti didelę ligoninę ir džiaugtis, kad turi. Tokia įstaiga turi dirbti.

Jei gydytojas bei medicinos personalas neturi ką veikti – jis netenka kvalifikacijos ir pajamų. Todėl procesas yra reguliuojamas, deja, iš viršaus. Turime gana daug pavyzdžių kaip toks „planavimas“ neveikia. Žinau ne vieną ligoninę, kuri prisipirko brangios medicininės įrangos, o dirbti nėra kam. Nei poreikio, nei specialistų. Gal ir atsiras žmonių, kurie naudosis, tačiau po kelių metų, o įranga, beje, sensta. Pinigai, tai sakant, išmesti pavėjui.

Kitas pavyzdys – didelis miestas. Jame rasime kelias ligonines, kurios bus skirtingo pavaldumo. Ministerijos, apskrities, miesto. Nors tame ir pačiame mieste. Tai ir Vilniuje, ir Kaune, ir Klaipėdoje. Koks gi tikslas turėti kelias ligonines tame pačiame mieste? Tikriausia vadinti tai racionaliu planingumu nereikia. O lovų skaičiui tūkstančiui gyventojų viršijam visus vidurkius, nors pinigų medicinos personalo atlyginimams ir vaistams ryškiai neužtenka.

Geriausiai iliustruoja medikų atlyginimo klausimą jų darbas papildomai. Jeigu gydytojas ar slaugė dirba keliais „etatais“, tai liudija, jog personalas negauna normalaus atlyginimo. Vadinasi, tai ir reikia pirmiausiai reguliuoti.

Apie ligoninių ir ambulatorijų tinklo pertvarką. Bandymas tai daryti iš „viršaus“ t.y. iš ministerijos aukštumų yra ne tik nedėkingas, bet ir pavojingas. Garantijų, kad naujais sukurta sistema bus optimali – nėra. Aš tai vadinu sistema be atgalinio ryšio. Kiek ir kokių sveikatos paslaugų reikia turi spręsti tos gyvenamos vietos bendruomenė, o ne Dievas ar ministerija.

Kaimo, gyvenvietės ar miesto gyventojai turi prisiimti atsakomybę ir nuspręsti kiek ir kokių įstaigų jiems reikia. Tiesa, čia būtina jiems perduoti ir pinigus išlaikymui. Ne centras turi tai nustatinėti, o gyventojai, Lietuvos valstybės piliečiai.

Tuomet randasi mechanizmas su atgaliniu ryšiu: sumažėjus poreikiui bus mažinama medicinos paslaugų apimtis, jam kintant į priešingą pusę  – augs. Pati bendruomenė nuolat vertins, ar ją tenkina tų paslaugų kokybė, ar jie nori kitokių, o tai ir yra reali savivalda sveikatos sistemoje.

PrintFriendly
FacebookTwitterGoogle GmailGoogle BuzzPosterousDiggRedditShare

·

Comments are closed.

<<

>>

Theme Design by devolux.nh2.me